Bad Blood

53 Dalis

Saros P.O.V

-Tai buvo ne pasiūlymas, o posakis, Harry! - tariau ir jis sukikeno.
-Žinau, - išspaudė vaikinas ir aš atsidusau. Jaučiausi keistai patogiai, kai jis buvo virš manęs, jo šiltas kūnas kažkaip ramino mane. Kaip jis gali būt šiltu? Juk ankščiau sakė, kad jis tapo šaltu. Na, tai tikriausiai tas ryšys tarp mūsų.
-Žinoma, kad žinojai, - užsimerkiau. Pajutau, kaip Harry greitai šastelėjo ant manęs, o jo šiltas kvėpavimas kuteno mano kaklą. Stengiausi išlikti rami, nes žinojau, kad nors ir pasimaitinęs, Harry vistiek gali norėti dar. Bet, mano nuostabai ir gerovei, Harry man neįkando, vietoj to jis mažais bučinukais keliavo iki mano apatinio žandikaulio linijos, sukeldamas mano šiurpuliukus. Aišku, jau esu bučiavusi vaikiną, mane ir ankščiau taip bučiavo, bet viskas buvo visiškai kitaip su Harry. Galbūt dėl to, kad jis buvo vampyras? O gal dėl to, kad jis buvo mano numylėta žvaigždė, kurios niekada nesitikėjau sutikti išskyrus mano svajonėse? Gal dėl to, kad... man jis iš tiesų patiko. Harry jau minėjo, kad jo jausmai yra visiškai susipainioję, bet jis neklausė manęs, ar jaučiuosi taip pat. Jis man pasakė, kad aš galėčiau jam ką nors jausti, bet niekada nesugebėčiau to priimti ir viskas, ką jis padarytų, tai apsisuktų, prikištų veidą prie manojo ir pasimaivytų: „Sakiau" . Žinoma, aš jį mėgau, bet... ar tikrai? Net pati negaliu apsispręsti!
-Apie ką mąstai? - Harry balsas sugrąžino mane į realybę ir aš pakračiau galvą. Jis vis dar bučiavo mano kaklą, tad aš ir vėl sudrebėjau.
-Hm? - numykiau.
-Tu smarkiai galvoji. Matau tai, - pradėjo jis, - kas nutiko?
-Tiesiog apgalvoju savo.. er, jausmus, - pabaigiau. Kažkaip negalėjau daugiau Harry meluoti. Juk jis man pažadėjo nuo šiol sakyti tik tiesą, tad, atsilygindama jam tuo pačiu, negalėjau meluoti.
-Mh-hm, - sumykė jis, - Jausmus kam?
Giliai įkvėpiau ir nukreipiau žvilgsnį nuo jo smalsių akių:
-Tau.
Harry lėtai sukinkavo galva ir, be to amžino šypsnio lūpose, jis pakėlė žvilgsnį į mano akis, jo vyzdžiai vis dar tyrė mano sielos gelmes. Mikliai mirktelėjau ir jis užkišo nukritusią plaukų sruogą man už ausies, tuomet giliai įkvėpė ir pabučiavo mano nosies galiuką.
-Tavo jausmus man? O kokie tie jausmai? - paklausė jis ir aš prikandau lūpą.
-Tu man er... patinki, - tariau ir į jo veidą sugrįžo tas šypsnis. Pagaliau! Dažniausiai jis juo negali nusikratyt! Mąsčiau, ką jis galvoja apie tai, kad man patinka. Truputėlį nerimavau dėl to, kaip jis tai suprato. Yra dvi galimybės - arba jis man patinka kaip draugas, arba jis man patinka kaip vaikinas. Tikėjausi, kad jis suprato, kad aš jį mėgstu kaip draugą...
-Tu man irgi patinki, - atsakė jis ir aš blausiai šyptelėjau. Jis leido savo akims nukeliauti iki mano lūpų prieš ir vėl sutinkant mano žvilgsnį. Tiesiog mestelėjau jam trumpą žvilgsnį ir jis dar kartą nukreipė akis į mano kaklą, o jo nosis švelniai keliavo mano oda. Ooh, štai ir dar viena skruzdžių armija.
-Ar aš verčiu tave jaudintis? - sukuždėjo, kutendamas mano kaklo šoną.
-A-aha, - sumikčiojau, kai pajutau, jog jo liežuvis palietė mano odą. Dieve, čia panašiai, kaip tą pirmą naktį po koncerto, kai jis mane pagrobė ir padarė lygiai tą patį. Čia buvo prieš tai, kai jį pamėgau...
-Nesijaudink prieš mane, Sara, - sušnabždėjo man ir aš linktelėjau. Nebuvau tikra, ar aš jaudinaus dėl to, ką jis man gali padaryti, ar dėl jo vampyriškosios pusės. Abu dalykai mane gąsdino, tiesą sakant...
-Gerai, - tyliai pratariau ir pajutau, kaip jis šelmiškai šypteli. Kvėptelėjau oro, kai pajutau, kad jo iltys švelniai paliečia mano odą ir mano gerklėje įstrigo gumulas. Ar jis ir vėl man įkąs?
-Įkąsk man, - sumurmėjau jam ir jis pakėlė galvą, kad pažvelgtų man į akis. Harry pakėlė antakį ir aš sukinkavau prieš vėl atkragindama galvą jam. Pala, kokį velnią aš čia išdarinėjau? Nuo kada aš buvau tokia drąsi, kad leisčiau jam maitintis savimi? Wow, įgijau pasitikėjimo savim! Yay!
-Tu tuo tikra? - paklausė jis ir aš vėl linktelėjau prieš pajausdama dvigubą ilčių įgėlimą. Aš ir vėl nejaučiau skausmo jam įgeliant. Viskas, ką jaučiau, tai jo švelnias lūpas, prispaustas prie mano odos, atsargiai judančias, kol jis gėrė iš manęs. Užsimerkiau ir išleidau atodūsį.
ATODŪSĮ? Kas per nesąmonė čia vyksta? Wow, kažkas tikrai pasikeitė, ar ne? Lyg pritardamas mano mintims, žema aimana ištrūko iš plaučių ir mano akys plačiai atsivėrė. Negali būt... Aš tuo mėgavaus?!