Bad Blood

69 Dalis

Niall P.O.V.

O, Dieve mano... pagaliau jis padarys tai! Jis pagaliau suprato ką jaučia Sarai! Tai užtruko pakankamai ilgai! Dieve, jei būčiau to vaikino vietoje, iškart suprasčiau myliu ar ne. Geriausia tai, kad aš jau žinau ką myliu. Atsisukau į Riona, jai nusišypsodamas ir jos didelės rudos akys nušvito. Dieve, ji tokia nuostabi, viskas joje. Ji primena man šiek tiek Louis, dėl jos aktyvaus požiūrio ir fakto, kad ji juokiasi iš visko. Ji priverčia mane jaustis gyvu. Vaikinai nežinojo, kad mes matomės keletą mėnesiu ir mes išlaikėme tai paslaptyje. Jie galvojo, kad negaliu susivaldyt prie merginų. Oh, kaip jie klydo. Dar nieko nepasakojau Rionai, bet ankščiau ar vėliau reikės. Apsivijau rankomis jos liemenį, prisitraukdamas prie savęs su šypsena veide. Ji sukikeno, apsivydama rankomis mano kaklą. Priglaudžiau savo lūpas prie jos, o ji nusišypsojo, kai įkišau liežuvį jai į burną, truputį užkaitindamas bučinį. Jos lūpos švelniai judėjo su manosiomis ir aš negarsiai sudejavau. Dieve, ji taip gerai bučiuojasi!
-Myliu tave,-tariau, atsitraukęs, o ji išraudo.
-Aš taip pat tave myliu.
Atrodo pagaliau radau savo princesę.

Saros P.O.V.

Bėgau laiptais, kaip tik galėjau greičiau, visiškai ignoruodama faktą, kad Harry, be abejonių, sekė iš paskos, bandydamas priversti mane atsisukti ir atsiprašyti... vėl. Bėgau ir bėgau per daugybę žmonių, kol pasiekiau ilgą stalą, pilną maisto ir gėrimų. Stebėjausi, neišvysdama čia Niall, bet nuvijau mintis šalin ir paėmiau taurę šampano, kuri stovėjo ant dėklo šalia manęs. Lėtai gurkšnojau, tikėdamasi nuraminti save, po šio vakaro įvykių. Tiesa, kad alkoholis paskandina liūdesį? Užsiverčiau visą stiklinę, prieš susivokdama.
-Sara?-apsisukau aplink, išgirdusi Perrie balsą ir greit nusišluosčiau ašaras. Nenorėjau daugiau nieko įtraukti į šitą 'šūdą'. Dirbtinai nusišypsojau jai ir atsikosėjau.
-Perrie, labas!-tariau, stengdamasi, kad tai skambėtų džiugiai, bet ji susiraukė, sukryžiuodama rankas ant krūtinės.
-Tu verkei,-tarė ir aš susiraukiau. Iš kur ji žino? Maniau nusišluosčiau ašaras!
-Ne, neverkiau,-tvirtai tariau, o ji pakėlė antakį.
-Taip, tu verkei. Tavo akys raudonos ir ašarotos, o tavo makiažas nubėgo,-tarė ir aš aiktelėjau. Žvelgiau žemėn, nusišluostydama veidą ir pastebėdama juodas dėmes ant pirštų. Damn it!
-Sara? Prašau, papasakok kas blogai?-Perrie tarė, uždėdama rankas ant mano pečių ir išvesdama iš kambario.
-K-kur mes einam?-sumikčiojau, o ji man šyptelėjo.
-Į tualetą. Tavo makiažas netvarkingas, Sara,-paaiškino ir aš linktelėjau. Ji paleido mane ir ėjo priekyje, o aš laikiau nuleidusi galvą, kad niekas nepamatytų mano netvarkingo makiažo. Perrie sustojo prie tualeto durų, pasitraukdama ir leisdama įeiti man pirmai. Nusišypsojau, įeidama į tualetą, bet atsitrenkiau į kažką. Pakėliau akis ir atsiprašiau.
-Atsiprašau!-ištariau, o blondinė akimirką nužiūrinėjo mane ir tingiai nusišypsojo.
-Nieko tokio... kiekvienam taip gali nutikti,-tarė, dukart mirktelėdama. Negalėjau susivaldyt, bet pastebėjau, kaip jos akys švyti šviesoje... primindamos man Harry... Ne! Negaliu dabar apie jį galvoti! Pajaučiau, kaip Perrie mane nuveda nuo blondines, o aš dar kart atsiprašančiai nusišypsojau prieš jai dingstant už durų. Atsisukau į Perrie ir šyptelėjau. Ji pastūmė mane link kriauklės ir paėmusi tualetinio popieriaus, sušlapino ir pradėjo šluostyti mano nubėgusio tušo žymes. Tikiuosi neatrodau lyg Alice Cooper... O, Dieve, prašau, kad neatrodyčiau kaip Alice Cooper...
-Ačiū,-sukosėjau, o ji man nusišypsojo. Išmetė popierių į tualetą ir atsisuko į mane, ištraukdama iš savo tašės tušą, akių pieštuką ir lūpų blizgį.
-Štai,-tarė, paduodama makiažo priemones man. Pasiėmiau viską, padėkodama jai. Iš naujo pasidažiau ir viską atidaviau jai. Ji šyptelėjo, žiūrėdama man į akis.
-Gerai. Dabar...-tarė ir aš žvilgtelėjau į ją.-Papasakok kas blogai.
Giliai įkvėpiau.
-Tai tik dalykai tarp Harry ir manęs.
-Vampyrų problemos?-paklausė, o aš lėtai linktelėjau. Ji šyptelėjo, paimdama mano ranką. O, Dieve mano... Perrie Edwards laiko mano ranką. Oh, my God. Oh, my God. Oh, my God!
-Žinau ką turėjai patirti. Zayn ir aš nesame kartu ilgai. Ne taip ilgai, kaip El ir Dani yra su Liam ir Louis, bet kai Zayn papasakojo kas yra... mintyse išsigandau. Jei atvirai, nežinojau ką daryti, bet... supratau, kad net jei jis vampyras, jis prie manęs nesielgia, kaip vampyras, jis elgiasi, kaip džentelmenas. Rūpestingas, mylintis ir mielas. Supratau, kad myliu jį koks jis yra, ne dėl to, kad jis įžymus ar, kad jo vampyriškoji pusė išgąsdino mane. Vis dar gąsdina, bet aš jį myliu. Po velniu, labai. Sara, jei tai kažkas panašaus į tai, ką tau kliedžiu, tada gali su manimi pasikalbėti. Nekaltinsiu tavęs,-tarė, o aš atsidusau. Pasakojimas prasideda.
-Taigi, tai tik ... jei Harry ir aš nebūtume susitikę, jam viskas būtų gerai. Maitintųsi iš ko nors kito, glamonėtųsi su kuo nors kitu, jam tiesiog viskas būtų gerai, bet kai tik aš atsiradau, jis pradėjo naudotis manimi. Jis sakė, kad kažką man jaučia, bet kaip jis galėtų? Dėl Dievo meilės, mes vienas kitą pažįstame tik kelias savaites! Kaip gali išsiplėtoti kažkoks jausmas per tokį trumpą laiką?!-paklausiau, o ji supratingai linktelėjo.
-Taip būna,-tai viskas ką ji pasakė ir aš atsidusau.
-Ką aš bandau pasakyti, tai tik tai, kad man nepatinka, kaip jis naudojasi manimi,-ištariau ir ji linktelėjo, žiūrėdama man tiesiai į akis. Dieve, ji taip pat turi tokį gilų žvilgsnį, nors ji ir nevampyrė!
-Sara, jis nesinaudoja tavimi,-Perrie tarė, su maža šypsena veide. Susiraukiau. Negi ne? Iš kur ji žino?
-Kaip tai?
-Nes tu vienintelė apie ką jis kalba. Turėtum išgirsti jo ir Zayn pokalbį telefonu. Zayn turi sušukti, kad jis nustotų kalbėti apie tave! Tai netgi šiek tiek linksma!-Perrie papasakojo, šypsodamasi man ir aš taip pat nusijuokiau. Tai tiesa? Jis kalba apie mane su kitais vaikinais?
-Jis taip daro?-paklausiau, sutrikusi ir Perrie linktelėjo.
-Jis tikrai taip daro, Sara,-tarė, o aš užsidengiau delnais veidą, nuleisdama galvą, tad ji negalėjo matyti mano veido. Dabar dar labiau gailėjausi visų pasakytų dalykų. Klausiau savęs, ką Harry dabar daro? Galbūt jis ieško manęs, arba galbūt bando suprasti ką blogo man padarė... Bet ar jis ką nors padarė?
-Pasakiau jam keletą žiaurių dalykų, Perrie. Norėčiau, atsiimti juos atgal...-ištariau, o ji raminančiai glostė mano nugarą ir pajaučiau kaip ji rankomis apsiveja mane.
-Tada ištaisyk tai,-tarė ir aš pažvelgiau į jos akis, pamatydama jos rimtą žvilgsnį. Ištaisyti tai? Kaip galėčiau ištaisyti tai? Bet aš jau pasakiau jam tai, po to nieko nedarydama. Žinoma, sušukau, kad atsiprašau, bet šaukimas tikrai neprideda nieko gero, tad ką dabar turėčiau daryti?
-Kaip?
-Pasakyk jam kaip jautiesi,-tarė.
-Kaip aš jauč...
-Pasakyk, kad myli jį,-paaiškino, o aš atsitraukiau, žvelgdama į jos akis. Pasakyti jam, kad aš... Pasakyti, kad myliu jį?