Bad Blood

96 Dalis

Harry P.O.V.

Atplėšęs duris, greitai nusileidau laiptais žemyn iki Saros kambario. Giliai įkvėpiau, prieš ištiesdamas ranką, suimdamas žalvarinę rankeną, lėtai pasukdamas ją ir atidarydamas duris. Įeidamas į kambarį vis dar laikiau nuleidęs galvą ir meldžiausi, jog Sara jau būtų prabudusi ir sveika. Tikiuosi, ji nepyks ant manęs.
-Sara?-sušnibždėjau, prieš pakeldamas akis. Stipriai užmerkiau akis ir pribėgęs prie jos lovos, parkritau ant kelių. Dar kartą paėmiau jos ranka ir leidau ašaroms naikinti mane. Ji vis dar nepabudo! Kodėl ji nebeatsibunda?! Tai turėjo suveikti! Ji vis dar turėjo mano kraujo organizme, kai jos kaklas buvo sulaužytas, tad tai turėjo pradėti gyti ir... Paversti ją.
-Harry! Ji...?-išgirdau Niall klausimą, jam tik įėjus į kambarį. Kai tik jis pamatė mane, nusisuko ir taip pat pradėjo verkti. Iš susierzinimo ranka perbraukiau plaukus. Taip stipriai tikėjausi, jog tai pavyks ir dabar... Tai nesuveikė. Švelniai pabučiavau jos šaltą ranką ir nuėjau prie Niall. Glosčiau jo nugarą, kol jis verkė ir atsigręžė, jog galėtų mane apkabinti. Net nedvėjojau prieš taip pat jį apkabinant ir rankomis apsivijant jo virpantį kūną.
-Atsiprašau!-netikėtai tarė. Jo akcentas išdavė, kaip jis staigiai kvėpuodamas, bando nusiraminti. Pašiaušęs jam plaukus, nusišluoščiau savo ašaras. Atsitraukiau ir papurčiau galvą. Net nesupratau, jog jis buvo toks nusiminęs. Galvojau, jog aš vienintelis taip kankinsiuosi, bet Niall tikra netvarka.
-Nagi,-sumurmėjau.-Pasidarykime arbatos.
Niall linktelėjo, prieš man išvedant jį iš kambario. Paskutinį kartą žvilgtelėjau į nepakitusi Saros kūną. Ji vis dar nepaprastai išbalusi ir jos akys vis dar užmerktos. Iš liūdesio nusisukau. Liūdnai nusišypsojau Niall ir vėl uždariau duris. Vis dar liūdni ir su ašaromis akyse lipome laiptais žemyn. Reikės velniškai daug laiko, kol mes pamiršime apie tai. Perėjęs virtuvę, įjungiau virdulį, o Niall atsisėdęs prie stalo paslėpė savo veidą rankose.
-Pameni, kai pirmą kartą ją sutikome?-Niall tarė. O, Dieve, prasideda. Tuoj vėl pradėsiu verkti. Jie visada sako, jog reikia prisiminti linksmus momentus, kai prarandi kąnors, bet jei atvirai, tai tik vėl tave nuliūdina, žinant, jog visi tie geri laikai nebepasikartos niekada...
-Turi omenyje, kai pagrobėme ją?-paklausiau, stebėdamas tuščius arbatos puodelius.
-Er, taip,-atsakė.-Pameni, kai parnešėme ją iš lauko - po to, kai tu pasimaitinai - ir buvome pakeliui į Londoną, Louis atsisuko ir tarė "dabar jau žinau, ką reiškia greitas maistas"?-tarė ir šypsnis pasirodė mano veide. Yeah, tai buvo linksma.
-Taip, bet ji nebuvo maistas,-ištariau, o Niall linktelėjo.
-Žinau, Harry.
-Kodėl, po velnių, Louis nusprendė ją surišti autobuse?-tariau ir pavarčiau akimis, prisiminęs tą naktį, kai susitikome. Niall tik šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.
-Tai Louis, argi ne?-nusijuokė, o aš pritariamai linktelėjau. Įmečiau arbatos pakelius į šiukšliadėžę ir padaviau Niall puodelį. Jis linktelėjo, prieš gurkštelėdamas. Jo akys vis dar lyg stiklinės, o jo plaukai tikra netvarka nuo nuolatinio braukymo ranka. Niall tai daro tik iš nusivylimo arba susierzinimo.
-Taigi... Er, kokie planai šiandienai?-tyliai pasiteiravo Niall. Atrodo, kad jis, net bijo su manimi kalbėtis. Galbūt tai dėl to, nes jis mano, jog galėčiau atsisukti ir trenkti jam?
-Nežinau,-pripažinau.-Jei atvirai, dar nieko negalvojau.
Niall linktelėjo, gurkštelėdamas arbatos.
-Turiu omenyje... Sarą. Mes negalime jos kūno palikti čia,-tarė. Susiraukiau ir nusukau žvilgsnį į savo rankas. Mintis, kad jos daugiau niekada nebepamatysiu tik šiurpino mano kūną. Man jau užteko, kad nebegalėsiu matyti jos šviesiai mėlynų akių. Įsikandau į lūpa vien apie tai pagalvojus. Negaliu gražinti jos šeimai, nes jie ims įtarinėti. Turiu omenyje, jog ji išėjo į One Direction koncertą ir jeigu jos šeima pamatys, kaip Harry Styles atneša jos kūną prie durų, jie net nepagalvos, prieš suversdami visą kaltę man ant pečių. Tai lyg ir mano kaltė, tad kaltė tik užplūs mane.
-Er... Palaidosime ją šiąnakt,-sumurmėjau, prisimerkdamas. Tik mačiau, kaip Niall dar kartą linkteli. Kai tik išgėrėme arbatą, nusprendėme pažiūrėti futbolą, nes neturėjome ką daugiau veikti. Šiandien gi nebus nieko kas mus pralinksmintų, negi ne?