Bad Blood

17 Dalis

Saros P.O.V

Beveik sušukau kai pamačiau apatini trikotažą su dobilais. Aš žinojau kieno tai darbas, net nereikėjo klausti kieno tai darbas prieš tai kai Niall susigėdo ir nuleido galvą. Tai buvo pakankamai linksma, rasti tai kas jam tikrai patiko ir nupirkti man. Keistuolis. Grįžau į miegamąjį ir numečiau liemenėlę atgal į maišą. Apžiūrėdama maišus radau tikrai gražių drabužių ir papuošalų. Paėmiau ypač mielus akinius ant kurių kabėjo ūsai. Surūšiavau drabužius į krūvas, maikės, marškiniai ir liemenės vienoje krūvoje, sijonai, šortai ir džinsai kitoje krūvoje ir tada supratau, jog neturiu kur jų padėti. Harry kambaryje yra dvi spintos, bet jos buvo pilnos jų rūbų ir kito šūdo.
-Velnias! - sušnabždėjau pati sau. Nesitikėjau atsakymo.
-Kas nors ne taip, Sara? - išgirdau balsą už savęs ir atsisukau nuo atidarytos spintos ir pažiūrėjau į lovą ant kurios gulėjo Niall ir apžiūrinėjo puošnius marškinius. Jo akys nežiūrėjo į mane, o stebėjo kremine medžiagą ant marškinių.
-Em, nieko. Tiesiog nėra vietos kur padėti viską - tariau parodydama į visus rūbus. Niall pakėlė galvą ir pažvengė į mane. Jo mėlynos akys žiūrėjo į mano rudas. Jis nusišypsojo ir pašoko nuo lovos. Jis artėjo prie manęs, o mane apėmė šiokia tokia baimė. Nurijau seiles kai jis sustojo prie manęs.
-Aš atsiprašau. - sumurmėjo jis ir nuleido akis į žemę. Atsidusau ir rankomis apsivijau jį. Vakar, net nebūčiau vėl į jį pažvelgusi, nes jis yra priežastis kodėl aš čia esu. Jis atrodė nustebęs mano tokio poelgio, bet lėtai apsivijo mane savo rankomis ir padėjo savo galvą ant mano peties.
-Už ką? - paklausiau. -Už tai, kad pasiūlei vaikinams eiti mane susirasti ir pasimaitinti, ar už tai, kad įsisiurbiai į mano kaklą kaip siurbelė, o gal už tai, kad nupirkai liemenėlė kuri patiko tau? - nusijuokiau, o jo akys sušvelnėjo. Pakėliau akis į jį, o jis nusišypsojo. Jis atsitraukė nuo manęs ir pažvelgė į maišus.
-Em, už viską. Aš jaučiuosi tragiškai. Jei aš nebūčiau į tave atsitrenkęs ir pasiūlęs tave susirasti tu nebūtum čia dabar. Tu neturėtum susitaikyti su visa šita nesąmone. Tu galėtum būti namuose su šeima ir draugais. Aš labai atsiprašau. - tarė Niall man, žiūrėdamas į grindis. Stovėjau ir laukiau kol jis dar ką nors pasakys ar padarys, bet jis daugiau nieko nebesakė ir nebedarė. Vėl atsidusau ir uždariusi spintos duris nuėjau ir atsisėdau ant lovos šalia jo.
-Niall. - pradėjau ir jis lėtai pažvelgė į mane. Jo liūdnos akys privertė mane pasijusti šiek tiek blogai. Matėsi, jog jis man sako tiesą ir norėjo trenkti sau už tai, jog mane įtraukė į visą šitą nesąmonę, bet aš negalėjau pamiršti, jog laiko atgal nebeatsuksi ir viskas jau padaryta. Jie neplanuos ir neleis man išvykti. Harry planuoja padaryti taip, jog visi galvotų, kad aš mirusi, dėl Dievo meilės, taigi jei aš grįžčiau namo visi tiesiog išsigąstu.
-Taip? - paklausė jis.
-Aš nekenčiu tavęs už tai ką padarei man. - tariau žiūrėdama į grindis ir jis linktelėjo. Jis žinojo, jog tai buvo vienintelis dalykas kurio aš jam negaliu atleisti. Už tai, jog pakeitė mano gyvenimą visam laikui. -Bet...jūs man patinkant vaikinai, taigi aš tau atleidžiu. - tariau. Tai skambėjo tikrai nemadingai, kaip iš kokio seno filmo, bet man tai nerūpėjo, nes aš pasakiau tiesą.
-Tikrai? - paklausė jis manęs žiūrėdamas į mane su viltimi akyse. Lėtai linktelėjau. Tai buvo tik dalis tiesos. Dievinau vaikinus nuo pat X Factor, sekiau jų pasirodymus nuo pat pradžių iki dabar! Man patiko viskas juose. Kaip jie buvo tokie skirtingi ir tokie panašūs tuo pačiu metu. Bet štai buvo ir ta...the vampire One Direction. Blogoji jų pusė, nors jie ir parodė kažkiek dėmesio ir rūpesčio, bet tai buvo vaidinimas. Vampyrai buvo monstrai. Kaip kiekvienas iš jų galėjo būti apibūdinamas? Niall buvo priežastis kodėl aš čia esu, Harry mėgino...kai ką, Liam nebuvo visu šitu patenkintas ir vistiek man nepadeda, o Louis ir Zayn buvo tiesiog blogi. Jie visi laikė mane įkalinč čia. Dieve...
-Manau. Nekenčiu fakto, jog aš čia, net jei jūs vaikinai esat pati sėkmingiausia vaikinų grupė per galybes metų. Man tai nepatinka. Nekenčiu fakto, jog aš čia laikoma nelaisvėje. - pasakiau grynų gryniausią tiesą Niall. Tikiuosi jis pasijus kaltas. Galbūt tada jis supras kaip jaučiuosi aš. Aš buvau viena.
-Aš suprantu tai. Aš atsiprašau. - tarė Niall ir vėl, bet aš juo nelabai tikėjau. Jis tai tik pasakė, o iš tikrųjų taip net negalvoja arba jis galėjo tai pasakyti vien dėl to, kad aš juo patikėčiau. Priėmiau galutinį sprendimą. Negaliu jais pasitikėti, nesvarbu kokie geri ar besirūpinantis viskuo jie bus. Dabar, aš turiu jau prisiekti laikytis savo taisyklės.
-Nieko tokio. - tariau. -O dabar apie visa tai. - linktelėjau rūbų pusėn, o Niall tik nusišypsojo. Ką jis dabar sugalvojo?
-Neproblema. Harry nusipirko naują namą prieš kelias savaites ir jis persikelia į jį rytoj. Ten yra daug miegamųjų taigi tu turėsi savo nuosavą. - tarė Niall, o aš žiopsojau į jį. Harry nusipirko naują namą? Aš vis tiek gyvensiu su juo?! PO GALAIS AŠ NESUTINKU! NE!
-Kodėl. - sudejavau, o Niall pakėlė antakį ir žiūrėjo į mane. -Kodėl aš turiu gyventi su Harry? - Niall tik nusijuokė ir papurtė galvą.
-Matai, mes visi su tuo sutikome su taisykle, taigi tu gyvensi su Harry. - Niall nusijuokė. Palaukit, ką? Apie ką jis po galais kalbėjo? Kokia dar taisyklė jie sukūrė? Apie ką? Mane?
-Palauk, taisyklę apie ką? - paklausiau, o Niall atrodė susirūpinęs. Niall kažką sau sumurmėjo ir pažvelgė į duris prie kuriu stovėjo Harry. Jo rankos buvo suspaustos į kumščius.
-Niall, manau tau reiktu išeiti. - tai buvo viskas ką jis pasakė, o Niall linktelėjo ir pažvelgė į mane atsiprašančiu žvilgsniu. Jo akys atrodė susirūpinusios. Wow, aš tikrai gerai galėjau skaityti iš to vaikino akių! Niall greitai išėjo iš kambario, o Harry uždarė duris ir atsisėdo ant lovos ir žiūrėjo į visus tuos maišus. Stovėjau toje pačioje vietoje. -Sėskis. - tarė jis, o aš pagalvojau kelias sekundes prieš atsisėsdama. Kodėl aš nepasilikau ten kur stovėjau? Aš nenorėjau būti šalia jo ir ypač tada kai mes buvome dviese....ir vėl. Atsisėdau ant lovos krašto ir nusukau akis nuo jo. Jis ištraukė iš maišo maikutę ir pradėjo ją apžiūrinėti.
-Šita graži. - tarė jis, o aš linktelėjau jam pritardama. Ant maikutės buvo kačiukas kuris žaidė su vilnos kamuoliuku. Ant jos buvo pakankamai daug blizgučių ir ji buvo tikrai graži.
-Taip, tikrai graži. - tariau ir Harry pažvelgė į mane. Jo smaragdinės akys žvelgė į mane. Žiūrėjau į jį dar kelias sekundes ir nuleidau akis į savo rankas. Žaidžiau su pirštais vis dar jausdama jo žvilgsnį įsmeigta į save ir pasijaučiau nejaukiai. Kodėl jis nenustoja spoksoti į mane? Tai taip blaško dėmesį. -Ką Niall turėjo galvoje tai sakydamas, Harry? - paklausiau jo pakankamai užtikrintai. Pakėliau akis į jį, o jis vis dar į mane žvelgė tuo keistu savo žvilgsniu... Po galais! Baik, Styles!
-Juokingiausia tai jog.... - pradėjo Harry vis dar keistai žvelgdamas į mane. -Jog mes apie tai kalbėjom prieš penkias minutes.
-Apie ką? - sušnabždėjau, buvau pasiryžusi išpešti tiesą iš jo. Ypač jei į tą taisyklę esu įtraukta ir aš. Nekenčiu kai žmonės laiko paslaptis nuo manęs. Harry įdėjo marškinėlius su kačiuku atgal į maišą.
-Gerai, pirmiausia, ką jis tau pasakė? - Harry paklausė manęs.
-Na jis sakė, jog tu nusipirkai naują namą ir, kad aš turėsiu daug vietos, viskas. - tariau ir parodžiau į maišus. -ir, jog aš pasiliksiu su tavimi. - užbaigiau nežiūrėdama į Harry. Pastebėjau kaip jis linkteli.
-Toliau? - paragino jis mane. Dieve, jis turi gera klausą, ar ne, tai kodėl jis nori, jog aš jam viską papasakočiau? Giliai įkvėpiau.
-Kai paklausiau kodėl turiu pasilikti su tavimi, jis man pasakė, jog tai dėl taisyklių kurias jūs sukūrėte. - tariau, o jis ir vėl linktelėjo. Dieve, kodėl jis negali man pasakyti kas tai per taisyklės?
-Taigi, tu pasiliksi su manimi. - pradėjo jis, o aš atsidusau. Kodėl? Kodėl su Harry? -Bet tai nebuvo ta taisyklė kurią mes sukūrėme, tai buvo labiau...jausmai? - atrodė, jog jis yra savo nuosavame pasaulyje, o aš susiraukiau. Apie ką jis kalbėjo?
-Ir? - paraginau jį tęsti, nes ta nežinia mane jau erzina.
-Matai, kai mes pradėjome maitintis kitų žmonių krauju, mes visi pajutome kažkokį tai.... -sustojo jis atrodo ieškojo tinkamo žodžio kaip tai apibūdinti. -ryšį, su tuo žmogumi. Kažkas panašaus nutiko ir tarp mūsų. Paimkim tave kaip pavyzdį. Aš buvau pirmas kuris pasimaitino tavimi, tai taip gaunasi, jog aš pirmas sukūriau ryšį su tavimi ir tu esi susijusi didesniu ryšiu su manimi nei su kuriuo nors kitu iš vaikinų. Ir tu gėriai mano kraują ir tai padaro tik dar didesnį ryšį. Ir... - jis sustojo ir pažvelgė į mane. Pakėliau antakį, o jis tik nusijuokė.
-Pasakok, Styles! - praktiškai sušukau.
-Vaikinai liepė man tau pasakyti kuo greičiau ir nieko nelaukti, nes tu tik nekęsi manęs dar labiau.
-Greičiausiai. - sumurmėjau, o jis sukikeno. Ir vėl jis juokiasi?!
-Jog aš pirmas pasimaitinau tavimi, nes tu pirma išgėriai mano kraujo, mes sukūrėme ryšį ir tai susiejo mus kartu, sakykim taip? Ir tai padarė tave.....mano nuosavybe. -sėdėjau ir mėginau viską suvokti ką jis man pasakė. Taip, jis gėrė mano kraują pirmas, taip, jis privertė mane išgerti jo kraujo pirmiau, nei tai padarė kiti vaikinai ir taip. Nepaisant siaubo, kvailumo ir žaidėjo savybių jis.. buvo šioks toks jausmas kad, mažas ryšys yra tarp mūsų. Tai greičiausiai buvo tik todėl, nes jis buvo mano mylimiausia įžymybė? Come on! Kiekviena mergina pameta galvą kai sutinka savo mylimiausią įžymybę!
-Nesuprantu. - sumurmėjau. Tai sukėlė kažkokį jausmą manyje, bet visa šita nesąmonė su vampyrais mane tiesiog žudė! Harry atsiduso ir švelniai paėmė mano ranką į savo šaltą ranką. Šiek tiek aiktelėjau kai jo šalta oda siuntė šiurpuliukus mano kūnų. Pažvelgiau į mūsų rankas, tą patį padarė ir Harry. Jis supynė mūsų pirštus ir pažvelgė tiesiai man į akis. Oh, wow...
-Kadangi aš tau įkandau pirmas, palikau šiokius tokius pėdsakus. Pėdsakus, kurie kitiems vampyrams parodo, jog tu jau paimta. Tu gėriai mano kraują, taigi mes pasikeitėme krauju, tai dalis manęs yra tavyje...taip ryšis buvo sustiprintas dar labiau ir žymės tapo stipresnės. Ir dėl to...tu esi mano. -tarė jis lėtai, o aš visą laiką kol jis kalbėjo žiūrėjau į jį susiraukusi. Aš buvau jo? Kas jo? Buvau jo augintinis su kuriuo jis gali žaisti ir nurodinėti viską? Jo kramtomas žaislas, kurį jis gali kramtyti ir žaisti tik jam užsinorėjus? Ne, aš nesu tokia. Aš negaliu. Aš niekam nepriklausau. Aš esu žmogus, o ne nuosavybė!
-Ne. -sušnabždėjau ir Harry ranka suėmė manąją stipriau ir aš aiktelėjau. Šiurpuliukai vėl buvo čia ir aš pažvelgiau į jo spindinčias akis. Jis atrodė...įskaudintas?
-Aš nežinojau to iki tol, bet tada aš...aš nežinau. Aš pajaučiau kažką tau, Sara, aš nežinau kas tai yra, bet tas jausmas yra manyje... -nutraukiau jį.
-Wow, wow, wow! Palauk! Nesirūpinki visais sentimentaliais ir romantiškais dalykais, Harold. Pirmiausia, aš nejaučiu to pačio tau, niekada nejausiu, taigi net nemėgink pakeisti mano nuomonės. Sekantis dalykas, aš nesu tavo! Aš esu žmogus... -šį kartą jis mane nutraukė.
-Aš net nemėginu. -tarė jis ir atrodė labai nusiminęs.
-Bet tu pats tai pasakei. -tariau, o jis linktelėjo.
-Sakiau. -sumurmėjo jis, greičiausiai sau, bet lengvai tai išgirdau ir aš. Jis nusuko akis nuo manęs ir mūsų rankų. Jis atsiduso, o aš pasijutau blogai dėl to. Nejaugi aš įskaudinau, Vampyra Harry Edwards Styles? Ooops! -Aš atsiprašau. -tarė jis man. Puiku, dar vienas nieko vertas atsiprašymas nuo dviejų iš penkių grupės Vampire One Direction narių. Prisiminiau pažadą sau ir įtikinėjau save, jog jis meluoja. Bet aš taip negalėjau....aš juo tikėjau. Kodėl? Aš žinojau, jog jis meluoja, bet ir netikėjau tuo pačiu metu. Kas po galais darėsi mano sumišusioje galvoje? -Aš atsiprašau dėl visko. - Gerai, tai skambėjo taip pat kaip ir Niall atsiprašimas. -Aš žinau, jog Niall sakė tą patį kaip ir aš, bet aš nemėginu jo kopijuoti. Aš tikrai atsiprašau, nors jei ir neatrodo taip, bet Sara, aš tikrai atsiprašau. -Po galais!
-Aš... -pradėjau.
-Aš žinau, jog tu nekenti būti čia. Aš žinau, jog tu nori namo. Aš žinau, jog tu nežinai kuo tikėti ar pasitikėti, nes mes sugriovėmė tavo gyvenimą visiškai. -tarė Harry. -Aš atsiprašau, jog priverčiau tave pasijausti nepatogiai.
-Viskas....viskas gerai. -sumikčiojau prieš tai kol suvokiau ką pasakiau. Prispaudžiau laisvą ranką sau prie burnos kai suvokiau ką pasakiau. Ne! Tai nebuvo gerai! Niekas nebuvo gerai! Jis mane išgąsdino ir dabar jis man sako, jog atsiprašo?! Įžūlus kalės vaikis! Mėginau ištraukti savo ranką iš jo, bet jis tik suspaudė ją tvirčiau, o aš aiktelėjau. Kodėl jis taip daro?
-Paleisk mane, Harry! -tariau, o jis tik pažvelgė į mane su kvaila šypsena veide.
-Matai. Pas tave yra jausmai man. -jis nusijuokė, o aš pakėliau akis į jį. Aš žinojau, jog jis meluoja, viską ką jis sakė, jis norėjo tik sukelti man kažkokias emocijas. Gerai, jo džiaugsmui jis tai padarė. Jis tai padarė ir dabar aš buvau įsiutusi. Ne! Dar labiau įsiutusi ant jo.
-Ne, nėra! -atšoviau, o jis ir toliau žvelgė į mane su kvaila šypsena veide kai laikė mano ranką tvirčiau savojoje.
-Yra. -tarė jis.
-Nėra.
-Yra.
-Nėra.
-Sara, yra! Pripažinsi tu tai, ar ne, jie vis tiek yra! Tu negali jų slėpti dabar. Bet vienas dalykas yra aiškus...tu esi mano. -paskutinį žodį jis ištarė taip rimtai, jog aš sudrebėjau.
-Ne! -pakėliau akis į jį, o jis tik linktelėjo.
-Tu neturi pasirinkimo taip pat kaip ir aš. -tarė jis ramiai žiūrėdamas į mūsų, vis dar susipynusias, pirštus. Jis lėtai pakėlė mano ranką sau prie lūpų ir švelniai ją pabučiavo. Kaip po galais jis drįsta!
-Pasitrauk nuo manęs! -sušukau, o jis paguldė mane ant lovos. Jis neužlipo ant manęs, ačiū Dievui, bet laikė mane prispaudęs prie lovos už pečių. Jo pirštai įsirėžė man į odą per pižamą. Nustojau priešintis, nes žinojau, jog iš to jokios naudos nebus. Pažvelgiau į jo akis, o jis į mano.
Sara... -tarė jis tyliai, pasilenkdamas arčiau manęs. Mūsų nosis beveik lietėsi, o jo kvėpavimas nusileisdavo ant mano veido. Jis skaniai kvepėjo, po teisybe! Wow. O, ne, ne, ne! Aš neleisiu visam šitas'tu mano' nesąmonei pakeisti mano nuomones apie jį. Uhhh! -Tu greičiausiai manai, jog aš meluoju, jog aš nieko blogo apie tave nekalbėjau, bet aš kalbėjau. -tarė jis.
-Tu turi labai juokingą būdą tai parodyti. -sušnabždėjau jam. Jis buvo taip arti, tai jis vis tiek mane išgirdo. Jis nusišypsojo ir duobutės pasirodė jo skruostuose. Jis pažvelgė į mane.
-Matai, aš taip dariau, nes tu man trenkei į tarpkojį, draskei mane su nagais, trankeisi ir padūrei mane su peiliu. -pradėjo jis ir mes nusijuokėme. -Tu turi būti laiminga, jog mes dabar taikoje. -užbaigė jis, o aš susiraukiau. Tai nebuvo labai malonu išgirsti. Nenorėjau galvoti, jog esu taikoje su visais aplink pasauly. Ew...
-Miela. - sumurmėjau ir pamėginau atsisėsti, bet Harry vis laikė mane prispaudęs prie lovos. Jis priglaudė savo kaktą prie mano ir pašaipiai pažvelgė į mane.