Bad Blood

93 Dalis

Harry P.O.V.

Papurčiau galvą ir klausiausi tylos keliaujančios per namą. Net galėjau girdėti, kaip lauke visi tyliai kūkčioja po mano ištarto paskutinio atsisveikinimo. Mano akys keliavo Saros veidu, nuo jos dabar išblyškųsių, dažniausiai rausvų skruostų iki jos rožinių lūpų, kurios atlaikė daugybę mano meilės bučinių. Noriu, jog ji atsikeltų ir dar kartą mane pabučiuotų. Pasilenkiau ir švelniai priglaudžiau savo lūpas prie jos. Prisiminimai užplūdo mano mintis, tos dienos kai pirmą kartą tikrai ją pabučiavau, bandydamas suvokti ką jai jaučiu. Tą dieną prašiau jos, jog atsakytų į mano bučinį. Aš tik ištariau paprastą 'prašau'. O ji neužilgo atsakė į mano bučinį. Visa tai buvo tada, kai dar buvau pasipūtęs ir nepakenčiamas. Sara visiškai mane pakeitė. Ji pavertė mane tokiu vyru, kuriuo esu šiandien. Lėtai atsitraukiau ir dar kartą pažvelgiau į jos ramų veidą. Peržvelgiau jos ilgas blakstienas, jos mažą nosį ir jos ilgus, tamsius plaukus išsisklaidžiusius aplink ją, lyg spinduliai. Ji atrodo lyg angelas... mano angelas. Susiraukiau, kai pastebėjau jos kaklą. Nepaisant to, jog ji maitinosi iš manęs po to, kai įkandau jai, ant jos kaklo vis dar liko dvi mažas žymės. Du, balti apskritimai liko ten, kur daugybę kartų įsmeigiau savo iltis. Mano akys išsiplėtė, kai supratimas trenkė man lyg plyta. Turbūt praėjo jau kelios valandos, bet vistiek dar yra vilties... negi ne?!
-Liam!-pašaukiau. Akimirksiu jis jau stovėjo šalia manęs, jo akys peržvelgė Sarą, gulinčią priešais mane. Jo akys vis dar ašarotos ir ištinusios ir jis susiraukęs laukė, kol kanors jam pasakysiu. Pilna vilčių šypsena pasirodė mano veide.
-Harry, kas yra? Ji... gyva?-paklausė, stebėdamas Sarą. Kai tik jis paklausė, visi kiti taip pat atbėgo, o jų akys išsiplėtė. Lėtai papurčiau galvą ir jie vėl nuliūdo.
-Liam... Pameni, kaip mus pasivertė?-greitai paklausiau. Jis ir kiti vaikinai linktelėjo. Aš taip pat linktelėjau ir tęsiau.-Taigi... Adrianna privertė mus gerti iš jos ir tik poto sulaužė mūsų kaklus.
-Harry, mes žinom!-Louis sudėjavo, prisimindamas tą siaubingą naktį prieš du metus. Louis labiausiai nekentė to, jog buvo paverstas pirmas. Linktelėjau, poto vėl pažvelgdamas į visus.
-Sara ir aš apsikeitėme krauju šiandien... tad ji mirė su mano krauju savo organizme!-paaiškinau ir visi sumišę žiūrėjo į mane, bet Liam linkčiojo kartu su manimi.
-Ir ką tai reiškia?-Danielle paklausė manęs. Nusišypsojau jai prieš vėl pažvelgiant sau pro petį į Sarą. Atsisukau į Louis ir jo akys išsiplėtė, kai mintis pasiekė ir jį. Niall ir Zayn aiktelėjo taip pat supratę tai. Linktelėjau jiems. Merginos atrodė visiškai suglumusios, net nenutuokdamos ką mes supratome.
-Tai reiškia, kad ji galbūt dar nemirė,-Niall paaiškino. Danielle's ir Perrie's akys išsiplėtė. Perrie pažvelgė į Zayn, kuris jai šyptelėjo. Ji tvirtai jį apkabino ir vėl atsisuko į mane.
-Tai jai viskas bus gerai?-Perrie paklausė. Linktelėjau.
-Jei mano teorija teisinga.
-Oh, tik pažiūrėkit kas įmantriai prakalbo,-Eleanor nusijuokė, o aš tik pavarčiau akimis. Vėl pažvelgęs į Sarą, nusišypsojau. Jai viskas bus gerai... bet tai tik mano mintys. Ji man jau ankščiau sakė, jog nenori tapti tokia, kaip aš. Ji nenori tapti vampyre. Ar ji supyks kai atsikels? Ar ji jaus tapati man?
-Harry... tai turbūt nesuveiks,-Zayn sumurmėjo. Kaip ir kiti pažvelgiau į jį. Ką jis turi omenyje tai nesuveiks? Kodėl?
-Kaip?-paklausiau, susiraukdamas.
-Mes buvome nužudyti iškart po to, kai Adriana pamaitino mus savo krauju. Jūs su Sara darėte tai prieš kelias valandas... tai per ilgas laiko tarpas, jog suveiktų,-tarė, jo tamsios akys stebėjo manąsias. Jaučiau savo kvėpavimą sustojant. Kas jeigu jis teisus? Kas jeigu tai nesuveiks? Kas jeigu aš... prarasiu savo Sarą amžiams?
-Bet...-pradėjau, bandydamas kažką atsakyti, bet negalėjau. Kas jeigu Zayn teisus? Bet tikriausiai mano kraujas vis dar jos organizme? Tikriausiai.
-Harry, vis dar yra šansų,-Niall tarė, žvelgdamas į Sarą. Po kelių sekundžių jis nusuko žvilgsnį, prikasdamas lūpą. Girdėjau, kaip Niall ir Louis kalbėjo prieš tai ir žinau, jog Niall galvoja, kad visa tai kas nutiko Sarai yra jo kaltė. Vargšas vaikinas, jis jaučiasi labai kaltas.
-Tikiuosi, jog yra,-tariau.
-Tai užturko... kiek? Porą valandų, kol atsikėlėme?-Liam pasiteiravo ir mes linktelėjome. Atrodo, kad turime palaukti ir pamatysime. Giliai viduje aš vis dar kovojau su savimi. Sakiau sau, kad jos nebėra ir jai geriau, bet tai tik vertė mano apatinę lūpą virpėti. Nenoriu tuo tikėti. Negaliu tuo tikėti.