Bad Blood

89 Dalis

Harry P.O.V.

-Kodėl?-paklausiau, kai tik Sara išėjo. Atsisukau į Louis, kuris tik susiraukęs, stebėjo mane.

-Ką? Aš tik paprašiau nesiglamonėti prie manęs,-teisinosi. Atlošęs galva, jis sunėrė rankas prie krūtinės. Priėjau prie fotelio, kur sėdėjome su Sara ir atsisėdamas, atsidusau. Louis tik sukikeno.

-Ji taip tave apsvaigino, eh?-pasiteiravo, o aš numečiau jam piktą žvilgsnį. Jo juokeliai apie mylėjimasi jau erzina. Kodėl jis negali bent akimirkai atstot? Turiu omenyje, aš myliu šį vaikinuką, jis lyg brolis man, bet rimtai kiek galima?! Aš suprasčiau ir gerbčiau tai. Bet kai tik Louis pradeda apie kažką kalbėt, tai tikrai užtrunka, kol jis nusiramina.

-Aš tiesiog pavargęs?-tariau, o jis linktelėjo.

-Nuo jos?

-Ne!

-Tu įsitikinęs? Harry Styles nebūdinga pavargti po sekso!-Louis nusijuokė ir aš paėmęs pagalvėlę nuo fotelio, sviedžiau į jį. Kai pagalvėlė atsitrenkė jam į galvą, jis tik sudejavo.

-Tai nebuvo seksas! Tai buvo mylėjimasis!-sušukau, o jis pavartęs akis, metė pagalvėlę man atgal, bet ji praskriejusi pro mane, pataikė į Niall.

-Kur maistas?!-sušuko, staiga atsibudęs ir apsižvalgęs. Mes su Louis tik nusijuokėme.

-Virtuvėje, Niall. Miegok toliau,-tariau ir jis linktelėjo, po to vėl užmerkdamas akis. Pažvelgiau į laikrodį ir supratau kodėl visi tokie pavargę. Jau puse pirmos nakties. Atrodo visi liks miegot pas mus. Gerai, jog name yra daugiau nei du miegamieji.

-Haha, šis vaikis pamišęs,-Louis ištarė, o aš linktelėjau, išsišiepdamas, kai gnomas vėl užmigo. Sukikenau, kai jis išsižiojo.

-Louis, prašau, gal jau baik tą visą mylėjimosi komentavimą? Jau visi žino, jog mes tai darėme ir tai nėra labai nuostabu, gerai?-pareiškiau ir Louis klausiamai pakėlė antakį. Jaučiau, kaip mano skruostai rausta ir nuleidau akis į batus.

-Wow, Harry, tada spėju, ji buvo tikrai gera?-Louis paklausė, tik pirmą kartą šį vakarą jo balse nebuvo jokio sarkazmo. Sutikau jo smalsų žvilgsnį dar kartą ir nusišypsojęs, linktelėjau.

-Yeah. Ji nuostabi ir ji man reiškia viską,-ištariau, o Louis pakreipė galvą į šoną, nužvelgdamas mane. Susiraukiau, kai jis piktai pažvelgė į mane, bet tada jo piktas žvilgsnis dingo ir jis atsiduso.

-Pagaliau, užaugai, Harold,-nusijuokė ir aš pavarčiau akimis.-Ji žavinga, Harry, tikrai. Man ji labai patinka, nuo dienos, kai sutikau ją. Ji protinga ir tikrai mielas žmogus pokalbiams, nepaisant, jog pagrobėme ją.

-Žinau. Nekenčiu to, jog sutikau ją būtent taip,-tariau, o Louis linktelėjo.

-Mes su vaikinai taip pat. Mes nekenčiame, jog sugriovėme jos gyvenimą ir viskas dėl to, nes ta kalė Adrianna nusprendė paversti mus. Jei Sara nebūtų sužinojusi mūsų paslapties, ji būtų laimingai gyvenusi savo namuose,-Louis tarė.

-Bet tada nebūčiau sutikęs jos,-tariau, suprasdamas link ko jis suka. Louis linktelėjo, o aš prikandau lūpą.

-Vis tiek pagalvok apie tai, Harry. Negi jai nebūtų geriau, jei ji nebūtų visko sužinojusi? Negi ji turėjo iškęsti visą šį pragarą, nes mes vampyrai?-tarė ir aš nuleidau akis. Jis teisus ir aš žinojau tai jau nuo pat pradžių. Jei ji nebūtų visko sužinojusi, jai niekada nebūtų reikėję palikti savo šeimos ir draugų.

-Jai būtų geriau,-tyliai tariau, bet Louis vis tiek išgirdo mane.

-Ir aš taip manau, Harry, bet dabar ji čia. Ji įkalinta su mumis amžiams, tad paklausyk manęs, jaunuoli,-Louis tarė, rimtu tonu ir aš pažvelgiau į jo akis. Jis visiškai rimtas. Išmokau skaityti iš jo akių ir šis žvilgsnis perspėjo mane, jog ką jis dabar pasakys, bus rimta. Tai lyg ‚paklausyk kalę', tad taip ir darysiu.

-Ką?-paklausiau.

-Niekada nepaleisk jos, Harold. Niekada nenuvilk jos, nesudaužyk jos širdies. Mylėk ir brangink ją ir dėl Dievo meilės niekada ja nesinaudok. Ji ne žaislas,-tarė.

-Tu tikrai manai, jog galėčiau ja pasinaudoti?-paklausiau, nustebęs. Louis susiraukęs, papurtė galva.

-Ne. Tik perspėju ateičiai. Ji verta daugiau, Harry.

-Žinau, Louis! Aš myliu ją,-vėl tariau ir jis nusišypsojo.

-Štai ką ir norėjau išgirsti, Styles. Ir visada mylėk.

Saros P.O.V.

Po savęs uždariau duris ir toliau tempiau šiukšlių maišą laukan. Pažvelgiau į kelią ir nusprendžiau palikti jį prie vartų, jog žmonėms kurie surinks jas nereikėtų eiti prie pagrindinių durų, pasiimti maišo. Lėtai tempiau jį link vartų, o mano rankos pavargo. Išsigandau, kai paleidau jį ir netyčia su koja pastūmiau į sieną. Dieve, kas tame maiše? Atsidusau. Vis dar pykau ant Louis, dėl visų tų komentarų apie Harry ir mane. Taip, mes mylėjomės. Bet na ir kas?! Pavarčiau akimis, vis kartodama tą klausimą savo mintyse. Mylėjimasis akimis? Dieve, tas vaikinas tikrai turi problemų. Harry net pažadėjo, jog pasakys Louis, kad negėdintų manęs! Žinoma, jis nepaklausė. Negi kiti vaikinai irgi taip reagavo, kai jis pasakė, jog darė tai su Eleanor? Negi jie visi buvo nustebę? Negi jie replikavo tai visą dieną? Galiu garantuoti, jog ne. Na, galbūt išskyrus Harry? Vis dar negaliu išmest iš galvos jo prisilietimų. Jis buvo toks švelnus su manimi, lyg būčiau dūžtantis stiklas jo rankose. Na, taip jis stipresnis už mane, bet ir aš stipri. Galbūt fiziškai ne, bet emociškai tai tikrai, na galbūt ir ne per geriausiai, bet aš kovotoja. Kaip kitaip būčiau ištvėrusi su penkiomis kraują geriančiomis žvaigždėmis? Pažvelgiau į juodą maišą, kuris atrodė tuoj sprogs čia ir dabar. Prikandau lūpą. Lyg aš. Aš tikrai tuoj sprogsiu dėl Louis, bet laikausi visomis savo jėgomis. Kelis kartus giliai įkvėpiau, jog nusiraminčiau prieš grįžtant vidun. Nenoriu pratrūkti prie jo. Visgi jis mano draugas. Pažvelgiau į vartus ir į gatvę, kur judėjo eismas. Ką mano šeima daro ten? Jie vis dar nerimauja kur aš, o galbūt jau pasidavė? Būtų lengva atidaryti vartus ir pabėgti... Bet negalėčiau taip pasielgti su Harry, per daug jį myliu. Turbūt nebebūtų šansų mums būti kartu ir jei pati nuspręsčiau bėgti, tai dar labiau jį įskaudintų. Noriu būti su juo amžinai. Bet amžinybė labai ilgas laiko tarpas... ypač vampyrams. Ne žmonėms. Harry siūlo man pasiversti, bet aš nenoriu būti vampyre, net jei ši mintis sukosi mano galvoje daugybe kartų. Kaip mes galėtume būti kartu jei vienas iš mūsų gyvens amžini, o kitas senės ir numirs? Žinoma, negalėtume, nebent tapčiau tokia kaip jis... bet aš negaliu. Aš negaliu būti įkalinta septyniolikmetės kūne visam likusiam gyvenimui ir maitintis žmonių krauju, bei slėptis nuo viso pasaulio. Nors aš jau slepiuosi nuo viso pasaulio! Mačiau ką vaikinai padarė tai fanei savo persirengimo kambaryje. Jie išgėrė visą jos kraują... aš nenoriu būti tokia. Harry taip pat pasakojo apie jų primą nužudymą. Kaip jie.. užšoko ant kažkokių vaikinų ir išgėrė visą jų kraują. Negi ir aš elgčiausi taip pat, kai bučiau jauna vampyrė? Ne. Aš ne žudikė. Aš nesmurtauju! Tu nudūrei Harry peiliu, idiote. Oops. Tai buvo savi gina! Bet vis tiek, aš ne smurtaujantis žmogus. Niekada negalėčiau nužudyti nekalto žmogaus, net jei bučiau vampyrė. Bet vėlgi... vaikinai irgi nenori žudyti žmonių. Jie tiesiog negali kontroliuoti savo troškulio. Kartais pasiskaitau apie vampyrus ir radau, jog jie negali kontroliuoti savo troškulio. Saulėlydis... Kvailai išsišiepiau. Viskas ką turiu padaryti, tai tik pasakyti Harry jog negaliu būti vampyre. Nenoriu būti amžinai jauna, gerti kraują ir gąsdinti žmones. O kas norėtų? Niekas. Ir vaikinai nenorėjo to, bet negalėjo pasipriešinti. Jie neturėjo pasirinkimo ir jie nekenčia to. Turbūt ir aš nekęsčiau. Harry turėtu suprasti. Papurčiau galvą, bandydama sugalvoti ką sakyti Harry. Turbūt supykdysiu jį, bet tai mano pasirinkimas. Dar kart pažvelgiau į gatvę ir apsisukusi, patraukiau link durų. Vos nesuklykiau, kai į kažką atsitrenkiau. Atsitraukiau, bet ranka sugriebė mane, keldama aukštyn. Tikėjausi jog galbūt tai Harry atėjo ieškoti manęs, arba galbūt Louis atėjo atiprašyti, bet klydau. Labai klydau. Mano akys sutiko jos purpurines ir piktai pažvelgiau į ją. Ji nusišypsojo su iltimis, po to priremdama mane prie namo sienos ir suleisdama nagus į mano kaklą. Susiraukiau.