Bad Blood

31 Dalis

Louis P.O.V
-Net neįsivazduoju, kas man užėjo, Lou! Tiesiog taip norėjau ją pabučiuoti.. ir tai padariau! Bet aš ją ir vėl išgąsdinau. Esmė ta, kad ji man atsakė bučiniu, todėl aš net nežinau, ką padariau ne taip...
-Harry, bičiuli. Nusiramink dėl šventųjų morkų meilės! - raminau jį iškeldamas abi savo rankas priešais jį. Žmogau, jis vis kartojo tą patį per tą patį apie tai, kaip ji jam atsakė bučiniu, o tada pabėgo verkdama. Turėjau pripažinti, jog net nebežinojau, kas tai moteriai buvo blogai, bet ji tikrai atrodė nusiminusi. Harry tikriausiai baisiai blogai bučiuojasi.
Na, juk aš tik spėju!
-Nusiraminti?! Louis, ji mano porininkė, ji negali bijoti ir pykti ant manęs! Aš noriu jai patikti, - Harry tarė, ranka perbraukdamas savo garbanas. Jėz, šis vaikinas buvo įniršęs.. Aš patapšnojau jam per petį stebėdamas, kaip jis paslėpia veidą delnuose.
-Jei tu nuo to pasijusi kiek geriau, tai aš nežinau, kodėl ji pabėgo, nes tu esi beprotiškai patrauklus, jaunuoli! - nusijuokiau, o jis tiesiog pažvelgė į mane pro savo ilgus pirštus.
-Ačiū, - tarė jis lėtai ir tiesmukai. Aš vėl prasijuokiau ir mečiau žvilgsnį į duris, už kurių dingo Zayn. Susimąsčiau, apie ką jis šnekėjo su Sara. Galėjau lengvai juos išgirsti, bet buvau truputėlį užsiėmęs su garbanium ir labiau norėjau padėti savo draugui, nei slaptai klausytis jo draugės.
-Bet rimtai, Lou, - vėl pradėjo Harry, - aš noriu, kad ji mane mėgtų. Aš jai simpatizuoju, bet ji manęs nekenčia.
-Na, tu galėtum pabandyti jai kaip nors švariai ir neiškrypėliškai padaryti įspūdį, - pasiūliau. Harry vėl pažvelgė į mane ir atsisėdo atgal ant sofos, remdamasis galva į atlošą ir žiūrėdamas į lubas.
-Pavyzdžiui, ką? - paklausė.
-Ji atrodė susižavėjusi "Take Me Home" albumu. Kodėl gi nepadainavus jai dainos iš jo? - vėl pasiūliau.
-Ji tikriausiai vėl trenktų man į mano kamuoliukus.
-Ne, netrenktų.
-Trenktų.
-Ne.
-Taip.
-Ne.
-Louis, kokią dainą turėčiau sudainuoti? - paklausė Harry, nugalėtas mūsų mažyčiame kare. Šyptelėjau sau supratęs, kad laimėjau. Hm, kokia daina jai labiausiai patiktų? Nebuvo jokio reikalo manęs klausti, nes aš mėgau visas mūsų sekančio albumo dainas.
-Na, kaip tu manai, kurią ji mėgs? Kokios muzikos ji klausosi? - paklausiai pakėlęs antakį.
-Sara man sakė, jog jai patinka Ed muzika, - tarė jis man ir aš išsišiepiau. Little Things buvo tai, ko jam reikėjo!
-Tai padainuok jai Little Things, bet nenusidainuok per mano dalį! - nusijuokiau ir mačiau, kaip Harry sušnairavo į mane.
-Louis, aš jau truputėlį jos Sarai padainavau, - tarė vaikinas ir aš vėl nusišypsojau.
-O kaip Over Again? - paklausiai ir jis kvailai šyptelėjo.
-Idealu.
***
Zayn P.O.V
Sara norėjo pabaigti savo kambarį šiandien todėl, kad nebeišgalėjo miegoti su Harry. Ji man paspasakojo apie praeitą naktį ir kodėl jiedu galiausiai atsidūrė kartu lovoje. Sutikau jai padėti viską paruošti iki galo, o pirmas dalykas, kurį turėjome padaryti, buvo įnešti lovą. Bet kur, dėl Dievo meilės, ji buvo?!
-Ar Harry užsiminė, kur turėtų būti tavo lova? - paklausiau Saros žiūrinėdamas kambario sienų dažus. Tai buvo gana švelni rausva spalva, kuri man priminė kažkada seniai mamos nupirktus marškinėlius, kuriuos ji bandė įkišti man. Errgh, jie buvo siaubingi...
-Aha, jis sakė, kad ją dar tik ruošiasi pristatyti, - pratarė ji, žvelgdama pro langą. Galėjau pasakyti, kad Sarai buvo nuobodu, bet aš jos nekaltinau. Ji visą laiką buvo uždaryta su vienu ar dviem iš mūsų, o aš žinojau, kad kartais mes galim būti tikromis rakštimis užpakalyje, tad...
-Velnias, - sumurmėjau ir išgirdau jos kikenimą. Šyptelėjau Sarai ir ji man atsakė tuo pačiu prieš atsidūstant ir atsisėdant vidury kambario, sukryžiavus savo kojas ir rankas.
-Ir ką dabar darysim? - paklausė ji ir aš vėl šyptelėjau.
-Einu parnešti tavo rūbų ir pakviesiu vaikinus, kad padėtų atnešti visa kita, - šitai pasiūlius ji suakmenėjo. Ką aš blogo pasakiau?
-Tik ne Harry, - paaiškinio savo elgesį Sara ir aš jai linktelėjau prieš paliekant kambarį ir uždarant duris. Greitai nulipau laiptais naudodamas savo keistą vampyro greitį ir įbėgau į svetainę, kur radau Liam, Louis ir Niall sėdint ant sofos ir apie kažką diskutuojant. Išgirdau, kaip jie paminėjo Harry, bet tai buvo viskas, ką išgirdau prieš jiems atsukant galvas į mane.
Kur, beje, buvo Harry?
-Kur Harry? - paklausiau.
-Jis sakė, jog išvažiuoja pasiimti lovos, - papasakojo Niall ir aš linktelėjau. Na, bent jau Saros lova jau buvo kelyje pas mus.
-Aš maniau, kad ją turi pristatyti..? - užsiminiau ir jie visi pakinkavo galvomis.
-Galbūt jis tiesiog norėjo pravalyti mintis ar ką nors panašaus? Harry tapo kažkoks atitolęs, mes visi pastebėjom, kad jam kažkas negerai. Tu juk pajautei jo pasikeitimą, ar ne, Zayn? - paklausė manęs Liam prisversdamas susimąstyti apie Harry. Išties, aš pastebėjau jo permainas pastaruoju metu.
-Tiesą sakant, manau, kad pajaučiau. Toks susinervinęs, keistas ir žvelgiantis į Sarą, lyg ji būtų kokia šokolado plytelė? - pasiteiravau ir Louis sulinksėjo.
-Kiek jis užtruks? - uždaviau jiems klausimą.
-Net neįsivaizduoju. O kam tau? - pokalbį tęsė Niall. Blausiai šyptelėjau jiems ir pažvelgiau per petį į duris.
-Todėl, kad mums su Sara reikia jūsų pagalbos.
***
Harry P.O.V
Meilė...
Tai buvo tiesiog žodis, ar ne? Kaip, pavyzdžiui, tu mylėjai kokį nors pomėgį, kaip skaityti knygą, ar valgyti savo mėgstamiausią patiekalą, bet man mylėti Sarą?!
Beviltiškiau ir būti negali.
Kaip aš galėčiau mylėti merginą, su kuria susipažinau prieš mažiau negu savaitę? Aš beveik nieko apie ją nežinojau, tik tas mažas smulkmenėles, kurias ji man pasakė žiūrint filmą Love Actually, ir tai pasibaigė ne taip jau ir gerai...
Velnias! Kodėl viskas taip painu? Apie tai mąsčiau nuo pat to laiko, kai palikau namus, įšokau į savo mašiną ir žadėjau važiuoti link vietos, kur reikėjo atsiimti Saros lovą. Ją turėjo pristatyti, bet aš tiesiog privalėjau pabėgti iš namų. Ten buvo per daug sumišimo ir negatyvių minčių, kurios tiesiog plaukė iš kiekvieno. Aš tai jaučiau.
Užvedžiau mašiną ir net nepastebėjau, kaip pravažiavau jau pusę kelio. Sustojus prie šviesoforo, rodančio raudoną šviesą, pastebėjau kamerų blykstes mirksint mano kairės akies kamputyje. Nusukau žvilgsnį nuo jų žemyn, į savo rankas.
Neseniai jos buvo ant Saros kūno...
Arrgh! Privalau baigt apie tai galvot! Kaip aš išvis galiu apie tai galvoti po to, kai po mūsų glamonių ji pabėgo į antrą aukštą ir apsiverkė? Turėjau pakalbėti su ja ir atsiprašyti...
Vėl pradėjau važiuoti ir netrukus pasukau į stovėjimo aikštelę kairėje. Pamačiau keletą vyrų priešais parduotuvę, tarp kurių stovėjo didelė, pailga dėžė. Taip, tai buvo Saros lova. Liam pasiūlė jai nupirkti karališko dydžio lovą, ką aš ir padariau, tik kad išrinkau geriausiai atrodančią.
-Ponas Styles, - tariau vienam iš vyrų prie durų ir jis linktelėjo prieš pakeldamas didžiulę dėžę su savo draugu ir nešdamas į mano automobilį. Pagelbėjau jiems padėti lovą ant galinės mašinos sėdynės ir tuomet pasirašiau tuos visus dokumentus dėl garantijos, pataisymo ir panašiai. Padėkojęs vyrams įsėdau į mašiną. Vėl pamačiau blyksinčias kameras, šįkart iš dešinės, ir sunkiai atsidusau. Net suknistos lovos nebegalėjau paimti be paparacų, fiksuojančių kiekvieną mano žingsnį. Nenorėjau
galvoti apie paskalas, kurios sklis šią savaitę. Tikriausiai antraštės skambės maždaug taip: „Harry Styles buvo pagautas perkant lovą, bet kodėl? Ar jis kažkaip sugebėjo sulaužyti savąją, ir jei taip buvo... kaip tai atsitiko?"
Šūdas.
Greitai išsitraukiau telefoną pastebėjęs, kad jis vibruoja kišenėje.
-Ko? - atžariai atsiliepiau net neatsižvelgdamas į žmogaus, kuris skambino, tapatybę.
-Aš irgi tave myliu! - prasijuokė Louis kitame laido gale ir aš subaltakiavau. Ko jis dabar nori? Ak, ar tai dėl Saros? Ar jai viskas gerai?!
-Atsiprašau. Kas nutiko? - paklausiau.
-Tiesiog mąsčiau kada grįši su ta lova, nes visi likusieji padeda Sarai gražinti jos kambarį! - Louis atsakė.
Vėl pavarčiau akis. Žinoma, kad padeda...
-Grįšiu už dešimt minučių. Jums ko nors reikia kol aš mieste? - pasiteiravau užvesdamas mašiną.
-Žinoma. Gal galėtum paimti ko nors iš Starbucks? Manrods Zayn reikia kavos, nes jis atrodo šūdinai! - kai Lou tai pasakė, aš nusijuokiau, nes išgirdau, kaip antrame plane Zayn sušuko Louis, kad užsičiauptų. Žmogau, jis buvo toks niurzga ryte.
-Be abejonės. Iki, - nesulaukęs jo atsakymo numečiau ragelį.
Įkišau savo telefoną į kišenę ir išvažiavau iš mašinų stovėjimo aikštelės. Joje nebuvo tiek daug mašinų ankstų šeštadienio rytą, kas buvo tikrai stebėtinai keista. Nuriedėjau tolyn gatve žiūrėdamas pro priekinį langą į keletą pėsčiųjų, keliaujančių savais keliais. Sustojau ties Starbucks kavine ir dar kartą išlipau iš mašinos ir pasukau prie durų.
-Oi, atsiprašau! - greitai sumaliau atsitrenkęs į merginą, kuri buve beišeinanti, kai aš norėjau įeiti pro tas pačias duris. Ji nusišypsojo man ir tuomet jos akys išsiplėtė. Šūdas, ji žinojo, kas aš toks. Tyrinėjau jos bruožus, žiūrėjau į tyras mėlynas akis, mažas išblukusias strazdanas ant žandų, iki kol mano akys nukeliavo žemyn.
Sustojau ties jos kaklu.
O ne.. šiandien nesimaitinau, ir nemanau, kad Sara man leistų ja pasimaitinti, kai buvo ant manęs supykusi.
-N-ne, tai mano kaltė. Nežiūrėjau, kur einu, atsiprašau! - tarė ji. Jos balsas skambėjo nervingai, todėl aš jai išsišiepiau jausdamas savo gerklę džiūnant. Auč! Žinojau, kad čia tik kilo mano troškulys, bet tas dūrimas pilve mane žudė. Kodėl, po velnių, aš turėjau atsitrenkti į šitą paną, kai buvau psichiškai nestabilus?
-Tu Harry Styles, - tarė mergina ir aš jai šyptelėjau. Iškėliau jai savo delną.
-Tai aišku, kad aš, - pratariau ir paspaudžiau jai ranką. Ji išsišiepė ir aš apsižvalgiau aplink įsitikindamas, kad jokie paparacai manęs nesekė. Mano ausys nepagavo jokių garsų, kamerų ar ko nors šalia mūsų, todėl aš paėmiau merginos delną ir nusivedžiau ją truputėlį toliau gatve, kol mes priėjome siaurą skersgatvį.
-Koks tavo vardas, brangute? - paklausiau jos ir pamačiau, kaip ji pažvelgė žemyn, o šviesūs plaukai uždengė raustantį veidą.
-Sofi, - atsakė ji. Pakėliau jos smakrą taip, kad mūsų žvilgsniai susitiktų ir pažvelgiau į jos gilias mėlynas akis.
-Nežiūrėk žemyn. Noriu matyti tavo gražų veidą, - flirtavau su ja, norėdamas ją sužavėti. Ji man šyptelėjo, aš jai atgal. Nusitempaiu ją dar toliau ir, man nespėjus sureaguoti, ji išpainiojo savo delną iš mano ir pastūmė mane į sieną.
Whoa. O ji greita. Kažkada mėgau tokias merginas, bet šįkart mane kažko graužė sąžinė.
Sara.
Ah, aš toks sumišęs! Sara buvo vienintelė, apie kurią galėjau galvoti. Ji netgi tupėjo mano galvoje kai aš jau ruošiausi maitintis ta mergina!
-Mmm, Sofi, - murmėjau kai ji lėtai pritraukė veidą prie manojo. Apsukau ją ir prirėmiau prie sienos, tuomet išgirdau, kaip ji sukikena.
-Tu puikiai flirtuoji... - ji plačiai nusišypsojo ir aš linktelėjau jai prieš nulenkdamas galvą prie jos kaklo. Pradėjau bučiuoti jos odą ir ji pašiurpo po mano prisilietimo. Jeigu ji tik žinotų, kas jai nutiks... Jeigu ji būtų bent jau pagalvojusi, kad mano prigimtis buvo kaip ugnis, kurios tu negali užgesinti.
Kas, dėl Dievo meilės, man dabar vyko? Niekada nesijaučiau toks ištroškęs! Gal taip buvo todėl, kad buvau nusiminęs ir šiek tiek įniršęs? Aš tiesiog jaučiausi toks sumišęs dėl Saros ir ką ji man dabar jautė.
-Aš taip atsiprašau, Sofi, meile, - sušnbždėjau šalia jos raktikaulio. Ji tik išleido atodūsį ir ranka pašukavo mano plaukus.
-Už ką, garbaniau? - atsiklausė ji manęs.
-Už štai ką, - tariau prieš suleisdamas savo iltis jai į odą.

Ačiū visiema labai už 3K peržiūrų ! Myliu labaiii xx