Bad Blood

7 Dalis

Saros P.O.V

-Em...pakako. - pasakiau, bet neatrodė, kad mano žodžiai jį įtikino. Jo veidas atrėjo prie mano ir tada jis priartėjo prie mano kaklo. Sustingau vietoje ir pajutau kaip ašaros bėga mano veidu. Tai pirmas kartai kai tiek verkiu per visą savo gyvenimą! Dieve! Harry lengvai trynė mano rankas ir toliau uostė mano kaklą. Padėkit man kas nors...... prašau....
-Nebijok manęs. Mūsų. Mes tavęs nenuskriausime, bet negalime leisti tau išvykti. Tu jug supranti kodėl? - paklausė jis manęs ir aš lėtai linktelėjau. Jis švelniai pabučiavo mano kaklą ir staiga krūptelėjau kai prisiminiau tą skaismą jam įkandus. Jei jis dar kartą tai padarys, aš žinojau, jog skaudės labai.
-Prašau, neįkąsk. - suverkšlenau ir pajutau jo šypseną prie savo odos. Harry pakėlė savo galvą ir pažiūrėjo man į akis, jo iltys vis dar buvo išlindusios. Padėjau rankas ant jo krutinės ir švelniai pastūmiau jį nuo savęs. Jis pažengė atgal ir leido man grįžti atgal į miegamajį kur uždariau duris už savęs. Nenorėjau su niekuo kalbėti. Nebeturėjau visiškai nieko. Mano telefonas buvo dingęs iš mano džinsų kišenės ir aš stengiausi jį surasti. Ieškojau jo visur, bet jo niekur nebuvo. Nuėjau prie užuolaidu ir jas atitraukiau ir plati šypsena nušvietė mano veidą. Aš lengvai galėjau iš čia pasprukti! Greitai atrakinau užraktą ir žengiau ant siauros atbrailos. Apsižvalgiau ir pamačiau ta ko ieškojau. Atsarginį išėjima! Lėtai pradėjau lipti kopečiomis kurios buvo netoli lango, nusileidusi žemyn žengiau prie išėjimo. Jos atsidarė lengvai ir aš pasileidau bėgti laiptais žemyn. Po kelių minučių buvau netoli laisvės! Ėjau link durų tik staiga pamačiau Louis ir Zayn kurie ką tik įžengė pro jas ir sustingo vietoje kai pamatė mane. Velnias! Tiesiog nuostabu. Pradėjau trauktis atgal ir staigiai apsisukusi bėgau laiptais atgal. Buvo tikrai sunku, nes nespėjau taip greit atsipūsti po bėgimo jais žemyn. Jie bėgo už manęs, nieko nelaukiau bėgau prie šalia esančiu durų ir jas atidariusi bėgau kolidoriumi ir pamačiusi liftą nieko nelaukusi šokau į jį. Paspaudžiau skaičių 7, mano laimingas skaičius, kai duris buvo jau beveik užsidariusios pamačiau Zayn ir Louis prie kolidoriaus kampo. Šypsojausi ir kantriai laukiau kol liftas sustos septintame aukšte. Tikiuosi mano laimingas numeris buvo mano pusėje šiandiena? Kai lifto durys atsidarė suklykiau iš baimės. Niall stovėjo čia sukryžiavęs savo rankas ant krutinęs, o jo veide šviete pasipūteliška šypsena. Atsidusau, o jis priėjęs prie manęs sučiupo už rankos ir ištempė iš lifto. Skaudėjo! Jis buvo įsiutęs! Jis tempė mane laiptais kol mes sustojome prie durų ir jis jas atidarė. Nieko nelaukęs įstūmė mane vidun ir pats atsistojo prie Louis ir Zayn, o Liam atsistojo prie pat manęs, ka nebepabėgčiau. Velnias. Vėl buvau Harry bute. Pamačiau kaip jis išlenda iš už kampo, Liam uždarė duris, o aš neturėjau kur dėti akių tad žiūrėjau į grindis. Dieve, jie buvo dar piktesni nei prieš tai.
-Kas per....? - paklausė Harry kai pamatė, kad stovių su vaikinais.
-Nežinau Haz, bet tu tikrai esi prasta auklė. - pasakė Louis ir aš pakėliau akis į jį. jis taip pat pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo ta kvaila šypsena. Nuo šiol nebėra jokių"BooBear". Jis man išnyko. Išnyko jie visi.
-Sara... Tiesiog būk čia, po velnių! - sušaukė Harry ir aš pažvelgiau į jį.
-Gražink mane namo, po galais! - sušukau jam atgal, o jis tik papurtė galvą. Norėjau jam trenkti, bet prieš man jam trenkiant jis sugavo ranką ir suspaudė tikrai stipriai. Suklykiau iš skausmo ir parkritau ant kelių prie Harry. Jis paleido mano ranką iš kart ją prispaudžiau priekrutinės, nes tikrai skaudėjo. Stebėjau kaip jis nueina prie durų ir jas užrakina. Šunsnukis!
-Vaikinai, jus turėsit man padėti ją prižiūrėti, kad niekur iš čia nepabėgtu. - tarė Harry vaikinams. Greit atsistojau ir pradėjau bėgti prie lango, bet stiprios rankos apsivijo mane ir patraukė atgal. Pažiūrėjau per petį ir pamačiau Liam rudas akis, visaip kovojau norėdama ištrūkti iš jo rankų.
-Tu esi žūtbūt pasiryžusi grįžti namo, ar ne? - paklausė Louis, o aš tik linktelėjau ir vėl pradėjau verkti. Nustojau kovoti. Kokia iš to nauda? Jie jau įrodė, kad yra stipresni ir greitesni už mane. Taigi mano laimingas skaičius manęs tikrai neišgelbėjo.
-Mes atsiprašom. Tu negali. - tarė Zayn ir aš nuleidau savo galvą. Liam paėjo kiek toliau, o aš tiesiog susmukau ant sofos. Susikėliau kelius ant sofos ir prisispaudžiau juos kuo arčiau krutinės. Aš tiesiog sedėjau čia, verkiau ir nieko negalėjau padaryti kai tuo tarpu vaikinai stovėjo tylėdami.
-Sara? - paklausė Niall ir aš pakėlusi savo galvą pamačiau jį stovinti netoli manęs.
-Kas? - paklausiau.
-Em. Mes norėtumem su tavimi pasikalbėti. - tarė Liam. Pažvelgiau į juos visus. O, Dieve, ką šį kartą jie man pasakys? Kad mėnulis buvo padarytas iš sugedusio sūrio? Uhhh....ar aš buvau pasiruošusi dar vienam šokiruojančiam dalykui? Manau, kad jau pakankamai jo buvo...

***

-KĄ?! Jūs negalite taip daryt! Rimtai, tai neteisinga! Kodėl aš? Ką po velnių aš padariau? Pasakykit man! Man būtu malonu išgirsti priežasti kodėl! - šaukiau po to kai jie kiekvienas pasakė savo kalbą. Pirma, Liam pradėjo lėtai sakyti, jog aš netūrėjau sužinoti kas jie yra iš tiesų. Ir tada aš jį nutraukiau ir tada Louis pradėjo šaukti ir tai aiškiai buvo skirta man.
-Dėl Dievo meilės, Moterie! Tu sužinojai mūsų paslaptį ir tu niekada negalėsi grįžti namo, nes nesvarbu kiek tu mus įtikinėsi, kad niekam nepasakysi kas mes esame, bet jei mes tave paleistume tu pasakytum! Taigi tu lieki su mumis iki...ilgam laikui! - jis šaukė ant manęs kaip tik begalėjo garsiau. Ašaro pasirodė mano akyse jau nebežinau kelintą kartą šiandiena. Atrodo, jog verkiau ištisas valandas, bet tai truko tik keletą minučiu. Marškinėliu rankove nusivaliau ašaras ir žiūrėjau į savo kojas, kurios buvo vis dar ant sofos prispaustos prie mano krūtinės. Mano akys buvo apsiblausiusos nuo verkimo.
-Kodėl jūs negalite man paprasčiausei leisti vykti namo! Aš nemanau, kad rizikuosiu kažkam pasakyti. Aš tikrai nenoriu atsidurti beprotnamyje! - tariau ir Naill nuleido akis į savo rankas. Jis buvo labai tylus, bet tai jo kaltė, nes per jį aš čia atsiradau. Jei jis nebūtu nusprendės papasakoti apie mane kitiems vaikinams dabar sėdėčiau namie, saugi ir sveika.
-Tu tik dabar taip manai, Sara. Bet tu pasakytum vis tiek. - tarė Zayn, o aš pakėliau akis į jį. Jis tik vyptelėjo. Dieve, taip norėjau jam trenkti!
-Bet aš tikrai nesakysiu! Prašau, tiesiog leiskit man vykti namo! Aš pažadu, niekam nesakysiu. Jie vistiek manim netikėtu! - pasakiau, o Louis sukikeno žiūrėdamas į mane. Kodėl tai atrodė jam juokinga? Ką aš tokio pasakiau, kas jį privertė nusijuokti? Kvailys.
-Taip, Tomlinson? - paklausiau, o jis tučtuojau užsičiaupė ir žiūrėjo į lubas. Jis toks keistas visada!
-Mes negalime tuo rizikuoti. - pasakė Liam man, o aš tik pavarčiau akis. Aš žinau jie buvo teisūs ir aš tikrai kam nors pasakyčiau. Kaip aš galėčiau nepasakyti? Aš mačiau kaip jie nužudo žmogų, puola mane ir laiko mane kaip kaline. Kas tai patyręs ir matęs nepasakytu kam nors? Tik tikras idiotas niekam nesakytu.
-Bet... - pradėjau sakyti.
-Jokių"bet" Sara. Tu iš čia niekur neišvyksi. - pasakė griežtai Harry man, jo smaragdinės akys žiūrėjo į mane. Nusukau žvilgsnį nuo jo ir pažiūrėjau į kitus vaikinus. Jie visi žiūrėjo į mane taip pat. Supratau, jog pokalbis buvo baigtas.
-K-kiek ilgai? - paklausiau. Buvau nejuokais išsigandusi būsimo atsakymo. Galėjau pasakyti, jog šis atsakymas nebus ypač džiuginantis. Man aišku, o jiems tai visai kitaip.
-Ilgai. - tarė Louis. Nuleidau galva ir leidau ašaroms vėl tekėti mano veidu.
-Taigi... Ar aš galėsiu kada nors vykti namo? - paklausiau jų. Po mano klausimu sekė ilga tyla. Kelių iš jų žvilgsniai buvo neramus. Gerai, reiškia aš tūrėsiu ir vėl pabėgti jei jie neleis man vykti namo pas savo šeima, draugus....
PERSKAITĖT . VOTE.