Bad Blood

16 Dalis

Saros P.O.V

Velnias! Negaliu patikėti, jog aš ką tik sužeidžiau patį Harry Styles su peiliu! Tikiuosi jo nenužudžiau, nors jis ir yra idiotas, bet aš negalėčiau normaliai gyventi jei žinočiau, jog nužudžiau kažką nesvarbu ar žmogų, ar vampyrą. Tai mane sugniuždytu dar labiau... Bėgau greitai kaip tik kojos leido ir šį kartą nesileidau liftu, nes greičiausiai vėl atsidarius lifto durims pamatyčiau Niall. Bėgau laiptais žemyn tik su pižama. Velnias! Kodėl aš turėjau persirengti į pižamą? Idiotė! Bėgau prie pagrindinio išėjimo ir pažvelgiau į didelį laikrodį ant registratūros stalo. Septinta valanda. Puiku! Mano laimingas numeris kuris mane nuvylė praeitą dieną. Nuostabu! Bėgu pro žmonės su lagaminais kurie keistai į mane žiūrėjo. Taip, žmonės, tai pižama! Nespoksokit taip! Išbėgau iš pastato į šaltą Londono orą. Šventa karvė! Kaip man dabar elgtis? Aš niekada nebuvau Londone ir nežinojau kelių. Puiku. Pasisukau į dešinę ir bėgau šaligatviu. Buvo pakankamai tamsu kaip septintai valandai. Gatvėje buvo daug žmonių kurie su savimi nešėsi daug maišų. Laimingi vabalai, kad turi pinigų. Bėgau toliau ignoruodama girtų vyrų kompanijos replikas. Jie buvo paskutinėje vietoje dėl ko turėjau nerimauti. Turėjau penkias dideles problemas, kuriomis turėjau pasirūpinti. Pasijaučiau blogai, jog ėmiau ir pabėgau. Jie buvo tokie geri man. Tiksliau, keturi iš jų, o dar sutikau leisti jiems maitintis mano krauju. Dėl to labiausiai bijojau. Dabar kai manęs nebėra jie galės eiti žudyti ką nori! O, velnias! Bet ne ilgai. Nueisiu į policiją ir grįšiu namo. Namai. Atrodo, jog tai geriausias žodis. Praėjo tik viena diena, bet aš jau pasiilgau jų velniškai. Niekada negalvojau, jos pasiilgsiu savo jaunesniųjų brolių, kurie visada nervindavo, sunkiai dirbančios mamos, tėčio ir mūsų katės Gateau. Pavadinau katę Gateau kaip deserta, bet žinot ką? Bet Ispaniškai un gate reiškia katė. Kietai ane?
-Sara... - staiga sustojau kai išgirdau pažįstamą balsą. Atrodo, jog jis skambėjo mano....galvoje? kas per velniava? Apsižvalgiau aplink ir sutikau žmonių žvilgsniu kurie spoksojo į mane, bet nei vieno pažįstamo veido. Ačiū, Dievui. Bet...tas balsas skambėjo čia! Lyg jis būtų stovėjęs už manęs... Ėjau toliau ir sustojau prie perėjos. Prie jos stovėjo daug žmonių ir aš vėl apsižvalgiau ar niekus nematyti jų. Niekur jų nebuvo. Nei vieno iš jų. Žalia šviesoforo šviesa užsidegė ir visi praėjo eiti per gatvę kaip būrys viščiukų. Viščiukų! Haha! Nustojau juoktis, nes viščiukas man priminė paskutinę vakarienę ir su kuo aš ją turėjau...uhhh. Ėjau per gatvę su kitais žmonėmis kai vėl išgirdau tą balsą, toks jausmas lyg jis vėl skambėtų mano galvoje, kaip šnabždėjimas. -Sara... - jo balso tonas skambėjo pašaipiai. Nejau jis juokėsi iš manęs? Nejau jis mane mato? Kur jis yra? Kur jie visi yra? Pradėjau vėl žvalgytis į visas puses. Nei vieno iš jų čia nebuvo. Kodėl tai vyksta man? Kodėl dabar, kai pagaliau aš pasprukau iš visos šitos nesąmonės ir nuo penkių savo ateities vyrų? Dieve, man visko buvo per daug! Kiek aš dar ištversiu kol..... Sustojau vietoje ir nebegalėjau pajudėti. Po gatvės šviestuvu, netoli manęs stovėjo vienas ir vienintelis Liam Payne. Galėjau pasakyti, jog tai jis, nors jis buvo su kepure, netikra barzda ir didesniu paltų. Jis taip stovėjo kol mūsų akys susitiko. Jo rudos akys atrodė pavargusios ir dubrios. Ne! Tik ne dabar! Jis lėtai pradėjo eiti link manęs per žmonių minią. NE! KODĖL PO GALAIS JIETŪRĖJO MANE SURASTI?! BUAU JAU TAIP TOLI! Pradėjau eiti atbula taip atsitrenkdama į žmonės. Staiga užsidegė žalia šviesoforo šviesa ir aš pradėjau bėgti kol nepajutau dviejų stiprių rankų kurios apsiveja mano liemenį ir tempia atgal. Sekančios sekundės buvo lyg rūkas. Viskas aplinkui sukosi, viskas liejosi aplinkui ir staiga visa tai sustojo ir aš buvau numesta ant žemės, atrodė lyg tuoj apsivemsiu. O, Dieve! Kas ką tik nutiko?
-O, Dieve! - tariau uždususi. Atrėmiau rankas į kelius. Kodėl aš iki šiol dar neapsivėmiau? Jaučiau, jog tai pareina ir kvaila vištiena viska tik pablogins.
-Taip. Vampyru greitis tikra kalė, ar ne? - išgirdau jį klausiant. Šį kartą balsas nebuvo mano galvoje, šį kartą jis buvo šalia manęs. Atmerkiau akis ir pamačiau dvi kojas ir sekiau jomis į viršų, pamačiau baltus marškinius ant kurių buvo kraujo dėmė ir staiga aš jau žiūrėjau į piktas, žalias akis. Atsitraukiau nuo jo ir atsirėmiau į sieną priešais jį. Mes buvome siauroje galvelėje, kurioje buvo pilna šiukšlių maišų ir šiukšliadėžių. Ew...
-Kur mes esame? - sugebėjau paklausti kol žvalgiausi aplink. Mes buvome vidury gatvelės, vienoje jos pusėje buvo kelias, bet man buvo per toli iki jo bėgti, nes būčiau ir vėl pagauta. Vėl. Ir vėl. Oh, ir dar kartą. Kiek kartų aš jau bėgau ir vis susimaudavau? O taip, teisingai! Daug!
-Vienoje iš siaurų gatvelių Londone. Pakankamai šiurpi, nemanai taip? - tarė jis lėtai dusliu balsu. Velnias! Kaip jis galėjo man atrodyti karštas dabar, po to ką jis man padarė prieš kelias valandas? Kaip jis galėjo tais savo kvailais, ilgais pirštai...švelniomis...seksualiomis...kvailomis rankomis liesti mane kur norėjo! Jis buvo kvailas, suktas žaidėjas, kuris galvoja, jog gali gauti viską ko tik nori, bes aš jam nepasiduosiu! Pakaks...
-Ne tokia ir šiurpi, palyginus su tavimi! - sušnypščiau jam, o jis pažiūrėjo žemyn į mane siauromis akimis. Dieve, seksualus, bet baisus! Jis atsitraukė nuo sienos ir priėjo prie manęs, dabar jis stovėjo prie pat manęs. Jis užstojo mane kaip medis. Jo žalios akys kaip lapai. Staiga jis pažvelgė į mane su pašaipia šypsena. Grrrr....
-Žinai.... - pradėjo jis ir atsitūpė. Dabar mūsų akys buvo tame pačiame aukštyje. -Jog šie marškiniai kainavo pakankamai daug? - paklausė ji paliesdamas kraujo dėmę pirštais. Pažiūrėjau žemyn kol jis nesuspaudė mano smakro taip priversdamas mane pažiūrėti į jį. Mėginau nusukti žvilgsnį į šalį. Bet jo žvilgsnis laikė mane. Wow.
-Aš noriu namo. - pradėjau verkti ir Harry palietė mano skruostą. Leidau ašaroms bėgti mano veidu, o jis žiūrėjo į mane. Kodėl jis negali žiūrėti kur nors kitur?
-Sara,..mes apie tai jau kalbėjom ir...
-Žinau, Harry! - sušukau. - Žinau, jog jūs neišleisite manęs namo, net ir po to kai mano mama, tėtis, broliai ir draugai ieško manęs ir prašo grįžti namo. Jūs paėmėte mano telefoną, taip aš negaliu su jais susisiekti ir po galais jie yra visai kitoje šalyje! Jie nesveikai jaudinasi! Jie visi galvos, jog aš miriau! - verkiau ir nusukau akis nuo Harry ir pamačiau Liam stovinti prie galvelės išėjimo, jo galva nuleista kai jis spardė akmenukus kurie buvo prie jo kojų.
-Taip. Mes padarysime taip, jog jie taip ir galvotų. - tarė Harry, o aš pradėjau dar smarkiau verkti. Kaip jis gali padaryti ar sakyti taip? Jie nori padaryti taip, jog visi manytų, kad aš mirusi? Kaip jie tai padarys? Lyg būtų perskaitęs mano mintis, Harry iš striukės kišenės ištraukė marškinėlius. Mano marškinėlius, ant kurių buvo kraujo po o kai vaikinai pirmą kartą maitinosi manimi. O, Dieve! Tai buvo įrodymas, jog aš... Žmonės patikės ta istorija! Mano tėvai žinojo ką aš vilkėjau prieš man ir Lexi išeinant į koncertą! Tik aš galėjau nešioti šviesios neoninės žalios spalvos maikutę kuri tūrėjo'Gangnam Style' emblemą prie rožinėmis raidėmis parašytų žodžių. Idiotė!
-Ne! - sušukau ir staiga Liam atsidūrė prie manęs ir paėmė mano ranką. Užmerkiau akis ir du įžymus vampyrai pastatė mane ant mano kojų. Nesipriešinau jiems. Dieve, mano nuotaika keičiasi labai dažnai! Vieną minutę aš juos dievinu, tada aš pikta ant jų. Tada aš manau, jog jiems viskas gerai, tada aš vėl ant jų pykstu, bet leidžiu jiems man padėti. -Negalit suvaidinti mano mirties! - verkiau ir Harry pažvelgė į marškinėlius linktelėjo Liam, o šis linktelėjo jam atgal. Žvelgiau į juos didelėmis akimis kol staiga papūtė švelnus vėjelis. Apsižvalgiau aplink ir Harry buvo dingęs. O, Šventos Morkos! Ar aš mačiau gerai?! Vampyrų greitis tikrai buvo kaip kalė! Pažvelgiau į Liam kuris atrodė labai kaltas dėl visko kas nutiko. Jis vis dar laiko mano ranką ir sekantis dalykas kurį žinojau tai, jog jis pakėlė mane ant rankų ir nešė iš siauros galvelės ir tada...ŠVENTAS DIEVE! Sekantis dalykas kurį žinojau, jog aš ir vėl Harry bute vos neguliu apsikabinusi tualeto. Kaip po galais? Oh. Vampyru greitis. Šį kartą, tikrai ištuštinau savo skrandį nuo tikrai skanaus maisto. Nusivaliau lūpas su tualetiniu popieriumi, įmečiau į tualetą ir nuleidau vandenį. Kodėl po to burnoje skonis kaip morkų? Kai išsiėmiau išėjau iš vonios ir nuėjau į Harry miegamajį. Maišai vis dar buvo čia. Louis sakė, jog čia kažkur yra dantų šepetėlis? Pradėjau kraustyti maišus ir beveik aiktelėjau kai pamačiau kas yra viename iš maišų. Po galais, ne!

***

Louis P.O.V

***

-Kaip mano, gal atėjo jau laikas jos mėnesinėms? - paklausiau vaikinų. Jie visi pakėlė akis į mane. Ką aš padariau dabar? Sara vieną minutę buvo liūdna kitą minutę tyli, tada laiminga ir tada pikta, o dabar ją supykino. Gal rimtai jau atėjo jos laikas?
-Nemanau. Mes žinotumėm. - tarė Harry tyliai ir žinojau ką jis turi galvoje. Oh, bus keista kai ji....jug jūs žinot apie ką aš kalbu? Aš niekada to nesakau. Taip, niekada. -Aš sugadinau viską! - sudėjavo Harry ir jo rankos atsirado jo garbanose dar labiau jas suveldamos. Jis tai padarė tada kada buvo tikrai sugniuždytas. Jis pažvelgė į mus liūdnomis akimis, kurios visada švytėdavo, o dabar jos buvo liūdnos ir tamsios. Wow, jis buvo tikrai nusiminęs.
-Kaip tai? - Zayn paklausė Harry. Harry atsisėdo ant sofos ir išleido gilų atodūsį. Dar vienas ženklas, jog jis buvo nusiminęs. Rimtai, nusiminęs.
-Tiesiog, viską ką mes jai padarėme. Ypač aš. Aš ją šiandiena nežmoniškai išgąsdinau ir ji sunkiai ar kada bepažiūrės į mane be baimės akyse.... Viskas atrodė klostėsi gerai kol nesužinojau, jog ji turi peilį po liemenėlės šleikute! Ką man reikėjo daryti? Sėdėti ir laukti kol ji nupjaus man galvą?
-Vyruti, patikėk ji dabar taip pat norėtų nupjauti tau galvą. - Niall nusijuokė, o Harry metė į jį pagalvę. Niall ją sugavo ir metė ją atgal, pataikydamass tiesiai Harry į veidą. Jis atsiduso ir metė pagalvę į žemę iš pykčio. Ei nusiramink, Styles!
-Ar tu jai pasakysi, Harry? - staiga Liam paklausė. Mes visi pažiūrėjome į ji rimtai. Aš žinojau apie ką jis kalba, kaip ir kiti vaikinai, bet buvo keista tai girdėti iš kažko.
-Turėsiu pagaliau jai pasakyti, arba ji nekęs manęs dar labiau negu, kad dabar, jei tai įmanoma? - tarė Harry ir atsistojęs nuo sofos nuėjo prie lango.
-O, ne! Harry bloga nuotaika. - tarė Niall, žiūrėdamas rimtai į jaunėlį. Harry pažiūrėjo į jį rūsčiu žvilgsniu ir vėl nusisuko į langą. Išgirdau kaip atsidaro miegamojo durys ir mes visi atsisukome į Sarą kuri atrodė išsigandusi. Ji vis dar vilkėjo pižamą ir pūkuotas zuikio tapkes. Yay! Ji kažką laikė savo rankose, pradėjau prunkšti iš juoko kai pamačiau kas tai buvo.
-Em, vaikinai? Kodėl jūs man nupirkot tai? - paklausė ji mūsų ir parodė liemenėlės dirželius. Visi pradėjome juoktis išskyrus Niall, kuris nuraudo ir nuleido galvą. Liemenėlė kurią laikė Sara buvo balta su mažais, žaliais dobiliukais ir buvo parašyta auksinėmis raidėmis 'Airiškas žavesys'. Sara nežiūrėjo į mus, Niall žiūrėjo į jos pėdas, o ji laukė jo atsakymo.
-Na, aš...aš...em...pamaniau, ji tau patiktu? - mūsų Airis paklausė ir mes visi pradėjome juoktis. Dieve, jis kartais buvo tikrai keistas vaikis! Paglosčiau jam nugarą ir nustojau juoktis.
-Kur planuoji rasti....laimę? - nusijuokiau ir likusieji prisijungė prie manęs. Sara atrodė išsigandusi po mano komentaro. O, ne! Aš neturėjau galvoje to!
-Ne, ne, ne. - tarė Niall laikydamas Saros rankas. Pažiūrėjau į ją atsiprašančiu žvilgsniu ir atsiprašiau, o ji tik palinksėjo ir išėjo iš kambario.
-Louis, aš tave nudėsiu! - tarė Niall atsisukdamas į mane. Jo mėlynose akyse degė pyktis. - Po to ką Garbanius jai padarė, tu juokauji tokiomis temomis? Nelinksma, vyruti. - tarė jis ir visi vaikinai jam pritardami linktelėjo.
-Aš atsiprašiau jos ir jai viskas gerai. Tikrai, vaikinai. Ir Nialleri? Aš ir vėl laimėsiu kova su tavimi. - nusijuokiau, o Zayn sukikeno. Pavarčiau akis žiūrėdamas į jį.
-Parodyk ką gali, morkų berniuk! - Niall nusijuokė, o aš žaismingai trenkiau jam per galvą. -Oh, tu neišdrįsi?! - jis nusijuokė.