Bad Blood

33 Dalis

Saros P.O.V
Pasijutau keistai, nes vos po Lou žodžių, kad Harry nusiramins, mes visi išgirdome garsų trenksmą iš jo kambario. Skambėjo taip, lyg ten bildėtų keli drambliai. Tas vaikinas buvo keistas.
-Gerai, einam sudėt šitos lovos! - tarė Zayn, pribėgęs prie didžiulės dėžės ir pakėlęs ją, lyg ji nieko nesvertų. Visi kiti vaikinai nusijuokė iš mano reakcijos ir Zayn mirktelėjo man akimi lipdamas laiptais aukštyn.
-Judam! - nusijuokė Niall ir timptelėjo mane į savo glėbį. Tol, kol aš susiprotėjau, Niall jau buvo užlėkęs laiptais, o nuo to jo greitumo mano galva baisiai apsvaigo. Nekenčiau to fakto, kad vampyrai gali būti tokie greiti! Tai privertė mane pasijusti baisiai lėtai...
-Whoa! - išsireiškiau.
-Atsiprašau, turėjau tave perspėti, - tarė Niall, žvelgdamas žemyn. Man nusijuokus ji pakėlė galvą ir plačiai nusišypsojo.
-Nieko tokio, Nialler, - atsakiau jam.
Pažvelgusi per petį pastebėjau Liam ir Zayn, kurie jau buvo suplėšę dėžę į skutelius ir bandė sudėti lovos dalis į vientisą daiktą. Atrodo, kad tai karališko dydžio lova. Žmogau, ji buvo milžiniška! Man nereikėjo tokios didelės, bet nesiskundžiau. Visą gyvenimą miegojus viengulėje pagaliau gauti didžiulę lovą buvo svajonė.
-Wow, ne per didelė lova, vaikinai? - paklausiau ir jie nusijuokė.
-Pasakiau Harry, kad tau patogiau būtų erdvi lova, nei siaura, - tarė Liam ir aš jam linktelėjau dėkodama. Jis vėl man nusišypsojo.
Po to, kai vaikinai suprato, kaip turi būti sudėta lova, aš sėdėjau vidury kambario grožėdamasi jo didingumu. Atrodė, jog kambaryje galėtų gyventi keturi žmonės.
-Atrodo puikiai, - nutęsiau.
-Ačiū, - juokėsi Louis, mirktelėdamas man, kas privertė mane subaltakiuoti. Jis tiesiog vyptelėjo ir išėjo iš kambario daugiau nieko ir nebepasakęs. Jį nusekė Zayn, o aš likau tik su Liam ir Niall, kurie tiesiog stovėjo ir spoksojo į lovą.
-Kur jie išėjo? - pasiteiravau ir jie gūžtelėjo pečiais.
-Jie pasiims patalus, - atsakė Niall. - Ką tik mums pasakė, - pridūrė.
Ak ta vampyrų klausa...
Linktelėjusi atsisėdau ant mažo krėslo, kol laukėme kitų sugrįžtant su užvalkalais ir visa kita. Maldavau Dievo, kad patalai, kuriuos išrinko Harry, būtų gražūs ir neryškūs. Turėjau viltį, kad jie bus rausvi arba balti, kad tiktų prie sienų ar prie kilimo.
-Iiiir mes grįžom! - vaikinai su šypsenomis veiduose sušuko į kambarį įtraukdami dar keletą dėžių. Visi prilėkėme prie dėžių, degdami noru išsiaiškinti, kas viduje. Pažvelgę dėžėn pamatėme blausios rožinės spalvos užvalkalus visai lovai. Yes! Išsitraukiau juos ir pradėjau vilkti patalus. Vaikinai man padėjo, o Louis ir Niall ėmė žaisti pagalvių karą.
Mudu su Liam ištiesėme pūkinę antklodę ir paklojome skersai lovos prieš padėdami keletą pūstų, pūkinių pagalvėlių lovos priekyje. Visi atsitraukėme pažvelgti į mūsų darbą. Lova atrodė gražiai.
-Ačiū, vaikinai, - tariau jiems ir visi nusišypsojo. Mes nustūmėme lovą į kambario kampą ir tuomet Zayn ir Niall padėjo sustumti po lova stalčius. Kelių minučių bėgyje kambarys buvo pabaigtas. Jis atrodė neblogai, ir aš vis dar negalėjau susivokti, kad Harry man viską nupirko, ir kad likusieji nupirko man galybę drabužių. Aš suraukiau antakius.
-Sara? - atsargiai pradėjo Liam. Pažvelgiau aukštyn jam į akis, kai vaikinas kalbėjo toliau. - Kas negerai?
-Aš... Aš negaliu patikėti, kad jūs visi ėjot ir pirkot man visa tai. Man to nereikia. - pratariau.
-Jei tau to nereikėtų, tu būtum be lovos ir be drabužių. Tai kažkas, kas visai patiktų Harold, - tarė Louis man ir aš mečiau piktą žvilgsnį jo pusėn. Na jau ne, Lou.
Ne ne ne! Jis ką tik privėlė nepadorių minčių man į galvą! NE!
-Louis... Tai šlykštu, - pasakiau aš ir vaikinai nusijuokė.
-Atsiprašau, meilute, - pareiškė jis ir aš pavarčiau akis.
-Kas alkanas? - staiga paklausė Zayn ir Niall ranka šovė į viršų. Liam ir Louis linktelėjo, paskui juos ir aš. Šis rytas prabėgo gana greitai ir truputėlį... kitaip nei aš įsivaizdavau. Jei Harry nebūtų manęs pabučiavęs, tikriausiai šis rytas būtų toks pats kaip ir visi.
Vaikinai iš kambario išėjo pirmi, o aš juos nusekiau. Sustojau sekundėlei, kad uždaryčiau duris už savęs ir pamačiau nedidelius laiptelius, kurie vedė į Harry kambarį. Mąsčiau, ką jis veikė. Kas sukėlė tą didžiulį trenksmą, girdėtą anksčiau? Ar jis vis dar blogai nusiteikęs ir norintis bučiuotis..?
Dalis manęs norėjo ten nueiti jo pažiūrėti, pasakyti, jog viskas gerai, ir kad man patiko su juo bučiuotis. Bet kita norėjo jam gerai užvožti ir tuomet ištiesinti jo plaukus. Taip pat norėjosi prasitarti, kad jo bučinys man buvo šlykštus, bet aš meluočiau tai sakydama.
Štai kas mane sukrėtė. Vienai mano pusei tai patiko - tai, kuri „jautė" kažką artimo jam, tai daliai, kuri buvo „jo" - bet tuo pat metu kita neturėjo nė menkiausio noro nieko su juo turėti, tuo labiau su juo bučiuotis.
-Sara? - staiga paklausė Zayn. Atplėšiau žvilgsnį nuo laiptelių į Zayn smalsias rudas akis. Jis pakėlė antakį ir aš susiraukiau. Ką gi aš turėčiau daryti? Yra daug šansų, kad Harry mane įžeis, jei aš ten nueisiu, bet jis bent jau mane išklauso... kartais.
Jei su juo nekalbėčiau, vaikinas tikriausiai niekada nebebūtų toks kaip anksčiau, o aš to nepakelčiau. Manau, kad kiti vaikinai jaustųsi taip pat, kaip ir aš. Harry buvo kažkoks bauginantis.
-A-aš eisiu, - sumikčiojau žvelgdama į Harry kambario duris. Pažvelgusi atgal į Zayn pamačiau jį linktelint, o jo akis nežymiai patamsėjant.
-Būk atsargi, - pabaigė mūsų pokalbį juodaplaukis ir nulipo žemyn laiptais.
Apsisukau ir nuėjau link Harry durų, sustodama ties laiptelių pradžia. Ar aš tikrai tai darysiu po to, kai jis mane pabučiavo ir pasimaitino kitu žmogumi, kai buvo tokios baisios nuotaikos? Jis tikriausiai dar vis neatsigavo.
Giliai įkvėpiau, užšokavau laipteliais ir pasiekiau duris.
Viduje tyla.
Net negalvojusi, kad reikėtų pasibelsti, įėjau vidun.

Nuomoniųųų xx