Bad Blood

67 Dalis

Saros P.O.V.

-Kur Niall?-paklausiau. Harry apsižvalgė ir gūžtelėjo pečiais.
-Neįsivaizduoju. Jis jau didelis berniukas ir gali pasirūpinti savimi. Turbūt valgo visą maistą nuo vaišių stalo,-Harry tarė, o aš sukikenau. Jis turbūt kur nors čia. Juk tai Niall.
-Harry!-išgirdau kažką sušunkant ir mes abu atsisukome, išvysdami Louis ir Eleanor einančius link mūsų su šypsenomis veide.
-Hey,-Harry tarė, prisitraukdamas mane arčiau. Louis įžūliai išsišiepė, o Eleanor nusišypsojo.
-Vaikinai, buvot puikūs,-El tarė Harry, o aš linktelėjau, pritardama.
-Jie tikrai buvo, negi ne?-paklausiau ir ji man nusišypsojo, linktelėdama. Dieve, ji nuostabi! Norėčiau atrodyti, kaip ji!
-Tikrai taip, kaip ir visada,-Eleanor tarė, o Louis apsivijo rankomis jos liemenį, prisitraukdamas ją arčiau ir sunėrė pirštus. O, Dieve mano, jie kartu tokie mieli!
-Jūs kartu tokie mieli!-ištariau, prieš susivokdama, o Eleanor išraudusi, nuleido akis. Louis išsišiepė ir švelniai pabučiavo jos viršugalvį.
-Ačiū,Sara,-Eleanor padėkojo, pažvelgdama į Harry ir mane.-Judu abu esat žavingi. Sutverti vienas kitam.
Šūdas. Porelė nuėjo, juokdamiesi ir kikendami iš mano reakcijos. Kodėl aš gaunu tiek daug Harry ir aš 'šūdo'? Tarp mūsų nieko nevyksta! Visiškai nieko, išskyrus maitinimąsi, bučinius, šiek tiek nederamus prisilietimus... apsikabinimus ir meilių žodžių sakymą vienas kitam. Bet nieko romantiško čia nėra. Visiškai ne. Taip tiesiog... negalėtų būti. Jaučiau Harry žvilgsnį įsmeigtą į mane ir pakėliau akis, pamatydama, kaip jis išsišiepia. Pavarčiau akimis.
-Oh, užsičiaupk,-sudejavau, o jis nusijuokė.
-Nesakiau nei žodžio! Gerai, pažadas yra pažadas, kaip dėl susitiko su Lux?-Harry paklausė ir aš buvau tikra, kad idiotiškai nusišypsojau. Šį kartą Harry pavartė akimis, vesdamas link ten, kur Lou stovėjo su Lux rankose.

-|-

-Aw, Harry, ji tokia miela! Norėčiau dar kartą susitikt su ja,-tariau Harry, o jis išsišiepė, gurkštelėdamas šampano, jo akys blizgėjo šviesoje. Negalėjau sulaikyti šypsenos nuo veido, atsiminimams apie Lux mielumą grįžus atgal. Ji nusišypsojo man, kai aš iškišau liežuvį.
-Žinau,-Harry tarė, žiūrėdamas į mano akis ir apsilaižydamas lūpas. Atsistojau nuo kojos ant kojos, taurėje sukdama šampaną. Kodėl jis prie manęs apsilaižė lūpas? Urrgh...
-Man ji patinka,-tariau, nutraukdama nemalonią tylą, o jis vėl nusišypsojo. Jis sudaužė taurėmis ir aš susiraukiau.
-Visi ją myli. Ji nuostabi,-Harry tarė, atidžiai mane stebėdamas.
-Kodėl tai padarei?-tariau, rodydama į jo stikliną ir jis vėl nusišypsojo.
-Bent vieną kartą, dėl kažko sutariame. Šį kartą dėl Lux mielumo,-Harry tarė, iškeldamas stiklinę, pavarčiau akimis ir taip pat iškėliau.
-Dėl Lux,-pritariau ir abu nusijuokėme vienas iš kito. Gurkštelėjau šampano, ignoruodama faktą, kad esu nepilnametė. Ir ankščiau esu gėrusi alkoholio, taigi ką galėtų man padaryti truputis šampano? Rimtai?
-Taigi, ką nori veikti?-Harry paklausė. Apsižvalgiau aplink kambarį, stebėdama, kaip žmonės šoka, grojant Take Me Home iš garsiakalbių, kaip bendrauja ir juokiasi. Hm, ką veikti, ką veikti? Atsisukau atgal į Harry ir trūktelėjau pečiais. Jis pažinojo visus čia, o aš ne.
-Nežinau. O ką siūlai?-paklausiau. Kaip tik tuo momentu, daina pasikeitė, o aš atpažinau, kad tai mano mėgstamiausia daina iš Take Me Home ir išsišiepiau.
-Na, Niall prieš tai mums sutrukdė, taigi...-ištarė, su šypsena, paimdamas savo laisvąja ranka manąją. Jis pradėjo linguoti aplink į ritmą, o aš pavarčiau akimis.
-Ne, Harry. Mes negalime glamonėtis vakarėlyje, kuriame visi nori tave pasveikinti,-tariau ir jis pradėjo juoktis, gurkštelėdamas šampano. Jis nusišypsojo, papurtydamas galvą. Vėl priglaudžiau taurę prie lūpų.
-Ne,ne,ne! Neturėjau omenyje baigti to! Mes baigsime tai šiąnakt,-tarė, o aš užspringau šampanu. Keli žmonės atsisuko į mus ir Harry trinktelėjo per nugarą. Atsikosėjau, žvilgtelėdama į jį, o jis tik išsišiepė.
-Turiu omenyje, vėl pašokim. Man patinka ši daina,-tarė, o aš rūsčiai pažvelgiau į jį. Mes šį vakarą šokį baigėme glamonėmis, kaip ir visada. Jis gali sau pasilaikyti savo idėjas ir planus.
-Šokti? Vėl? Pastaruoju metu mes daug šokame, nemanai?-paklausiau ir Harry šypsodamasis, paėmė taurę iš manęs. Padėjo abi taures ant stalo ir paėmė mano ranką, prisitraukdamas mane prie savęs. Harry nusišypsojo man, paimdamas mano rankas į savo. Jis pradėjo šokti aplink, jo kojos ir rankos plevėsavo į visas puses, priversdamas mane juoktis ir šokti kartu su juo.
-Harry! Nusiramink!-nusijuokiau, o jis papurtė galvą, jo garbanos užkrito jam ant veido. Jis apsuko mane aplink, apsukdamas atgal, taigi jo priekis buvo už mano nugaros, o jo rankos apsivijo mano liemenį. Pamačiau, kad Louis ir Eleanor, šoka taip pat, tik šiek tiek beprotiškiau ir Eleanor juokėsi iki paraudonavimo. Louis parodė jai liežuvį, o ji jam žaismingai trenkė į ranką. Harry pastebėjo, kad žiūriu į juos ir padėjo savo smakrą man ant peties. Jis paliko mažus bučinius ant mano kaklo, o aš suvirpėjau. Kodėl jis tai daro dabar, kai kambaryje pilna žmonių? Atsisukau atgal, išvysdama, kad jis vis dar šypsosi man.
-Harry, ne čia,-tariau ir jo veidas tapo rimtas. Jis linktelėjo, paimdamas mano ranką, patraukdamas mane iš minios ir vesdamas kažkokiais laiptais, kol priėjome apleistą koridorių. Susiraukiau, o jis nusišypsojo. Priėjome liftą ir Harry paspaudė mygtuką atidarantį duris ir įvedė vidun. Jis paspaudė 6 aukštą ir durys užsidarė.
-Harry, kur dabar mane vediesi?-paklausiau, o jis nusišypsojo. Tikrai nemanau, kad šniukštinėti po Syco yra gera idėja, tuo labiau be apsaugos. Čia gali būti daugybė pasislėpusių žudikų, pasiruošę žudyti. Oh, bet jei tai nutiktų, Harry turbūt laisvai galėtų išspardyti jų pasturgalį su savo nežmoniška jėga. Yes.
-Į šeštą aukštą,-tarė, išsišiepdamas ir įsikišdamas rankas į kišenes. Linktelėjau ir ištraukiau ranką iš jo gniaužtų. Jis susiraukė, papurtydamas galvą ir poto pažvelgė žemėn.
-O kas šeštame aukšte?-paklausiau. Jis nusišypsojo, ištraukdamas rankas iš kišenių.
-Harold, pasakyk man arba aš einu atgal,-tariau, o jis uždengė pirmojo aukšto mygtuką. Harry judėjo greitai. Jis sugriebė mano liemenį ir prirėmė prie lifto sienos. Vis dar šypsodamasis.
-Ne, tu neisi,-tarė, jo akys stebėjo mano lūpas. Nurijau seiles, o jis vėl pakėlė akis, sutikdamas manąsias. Stengiausi nustumti jį, bet jis per stiprus. Tas šunsnukis!
-Aš privalau eiti,-tariau, vėl jį pastumdama, bet jis tik nusijuokė, priglausdamas savo kaktą prie mano, jo garbanos lietė mano nosį.
-Ne, nes ten turiu tau staigmeną,-tarė, o aš pakėliau antakius. Taigi, jis turi man staigmeną? Įdomu ką jis slepia šeštame aukšte?
-Tikrai?-paklausiau ir jis linktelėjo, vėl šypsodamasis.
-Oh, taip.
-Įdomu,-tariau, šypsodamasi, o jo akys suspindėjo. Wow, jis tikrai be abejonių nuostabus.
-Tu esi.
-Užsičiaupk,-tariau ir jis atsitraukė nuo manęs, patraukdamas nuo sienos ir prisiglausdamas prie manęs. Jis bučiavo mano pečius ir glostė plaukus, laukdamas kol atsidarys lifto durys. Mes dar tik trečiame aukšte, atsidusau. Tai atrodo taip ilgai, kai jis vėl prirėmė mane prie sienos.
-Žinai,-Harry staiga tarė.-Jei galėčiau, aš įdėčiau kuo daugiau pastangų, kad pabūtume ilgiau lifte.
Susiraukiau. Apie ką jis?
-Ką?-paklausiau, sutrikusi. Jis išsišiepė ir sukikeno.
-Kadanors skaitei kokią E.L.James knygą?
-Penkiasdešimt pilkų atspalvių autorius?-paklausiau, baiminausi, suprasdama link kur pokalbis sukasi.
-Mm-hm,-sumurmėjo, linktelėdamas.
-Buvau pradėjus tai skaityti, bet ten viskas šiek tiek...detalu,-prisipažinau ir jis vėl linktelėjo.
-Cool. Aš skaičiau.
-Net nereikia to klausti, Harold,-susierzinusi tariau, o jis nusijuokė.
-Na, ten jie buvo lifte ir...
-Harry,ne.
Harry sukikeno, vėl liesdamas mano pečius, jo ilgi pirštai keliavo mano oda ir aš suvirpėjau. Net jei, turiu švelnią odą, jo prisilietimai visada verčia mane suvirpėti.
-Beto gražus vėrinys,-tarė, žvelgdamas į deimantais nusagstytą širdelę, kurią buvau užsidėjusi.
-Taip, jis gražus, negi ne?-kvailai paklausiau. Jis žinojo, kad tai taspats kurį man nupirko, tad net neįsivaizduoju kodėl jis taip elgiasi.
-Iš kur gavai tai?
-Žinai, negaliu prisiminti!-sarkastiškai tariau, o jis išsišiepė.
-Hm, galbūt tai magija?
-Haha, magija,-tariau ir jis pavartė akimis, kai mano Directioner pusė iškilo į paviršių. Nurijau seiles ir sukinėjau širdelę tarp smiliaus ir nykščio, stebėdama mažą vaivorykštės šokį ant lifto sienų.
-Kodėl tai nupirkai man, Harry?-paklausiau, smalsumui užvaldžius mane. Žvilgtelėjau į jį, pastebėdama, kad jis žiūri žemiau mano vėrinio, tad sukryžiavau rankas ant krūtinės, piktai pažvelgdama į jį.
-Atsiprašau,-sumurmėjo su šypsena veide. Pavarčiau akimis.
-Viskas gerai. Kodėl?-paklausiau, parodydama į vėrinį. Jis nusišypsojo, paimdamas pakabutį, stebėdamas mažus deimantus, įtvirtintus į sidabrinį pagrindą.
-Tai priminė man tave, tad norėjau tai panaudoti, kaip dalį atsiprašymo,-papasakojo, šypsodamasis.
-Tai priminė mane?-paklausiau, o jis linktelėjo. Nuostabu. Dabar aš žėrinti širdis.
-Taip, miela, žavinga... nuostabi. Lyg neįkainojamas deimantas,-tarė, žiūrėdamas man tiesiai į akis. Sumirksėjau kelis kartus ir šyptelėjau. Miela girdėti tai iš jo, bet aš nesu neįkainojama. Aš šiukšlė. Niekas lyginant su kitais.
-Sara...-išgirdau, Harry sušnibždant ir vėl jis stebėjo mano lūpas. Jis pradėjo trauktis prie manęs, kaip ir aš, mes nenuleidome vienas nuo kito akių ir Harry nusišypsojo nutraukdamas atstumą tarp mūsų lūpų. Tai buvo švelnus, saldus bučinys, mūsų lūpos idealiai judėjo kartu, aš atsisukau, prieš save sustabdydama. Išgirdau, kaip Harry sukikena.