Bad Blood

85 Dalis

Harry's P.O.V.

-Jie atvyks po pusvalandžio,-tariau, įeidamas į Saros kambarį ir įsikišdamas telefoną atgal į kišenę. Kaip tik baigiau rinkti paskutinius Saros saldainių popieriukus, kurie mėtėsi visoje svetainėje ir sumečiau juos į juodą, jau pilną dėžę virtuvėje. Kai įėjau į švarų Saros kambarį, pamačiau, kaip ji sėdi ant lovos, kramtydama lūpą ir kojas prisitraukusi prie savo kūno. Ji atrodė susirūpinusi, o jos akys buvo įsmeigtos į žemę ir tai labiausiai viliojantis dalykas žemėje. Susiraukiau. -Gerai,-atsakė, jos blankioms akims sutikus manąsias. Dieve, jos akys nepaprastai gražios. Jos primena man giedruma debesuotą dieną. Jos tokios viliojančios. Aš net negalėjau atitraukti akių nuo jų, kai mylėjomės, jos žvilgsnis surakino mane. Bet dabar jis kažkoks prislopęs, beveik pilnas liūdesio ir man tikrai neramu, kas išvis nutiko Sarai. -Tau viskas gerai?-paklausiau, pereidamas per kambarį link jos. Atsistojau prie jos lovos krašto, tiesiai prieš ją, o ji šyptelėjo. Ji paplekšnojo į tuščia vietą šalia savęs ir aš atsisėdau šalia, rankomis apsivydamas jos pečius ir taip prisitraukdamas ją arčiau. Ji tik atsiduso, taip pat rankomis apsivydama mano liemenį ir priglausdama galvą prie mano kaklo. Patenkintas atsidusau, jaučiant ją savo rankose, tiesiog šildė mane iš vidaus. Ji tokia šilta palyginus su mano šaltumu. -Taip,-tarė, beveik sušnibždėdama ir aš sutrikęs, pažvelgiau į ją. Ji atrodė nusiminus, kas visiškai jai nebūdinga. Išvis ji nebepanaši į save.-Harry? -Yeah?-tariau, švelniai glostydamas jos pečius. Ji pažvelgė man į akis ir atsikosėjo. -Kada nors mąstei apie savo ateitį?-tai buvo netikėta. Nesitikėjau, kad ji galvos apie mano ateitį. Ji turi omenyje mano ateitį grupėje ar... Jei atvirai, aš niekada rimtai nemąsčiau apie tai, nes tada tik nuliūstu. Mano šeima ir draugai - išskyrus vaikinus - jie visi žmonės, o aš... visados jaunas. Kas nutiks jiems? Visgi, žinau kas ilgainiui jiems nutiks, o aš būsiu tik... Įkalintas paauglio kūne. Net nežinau ką darysiu, kai mama, tėtis, Robin ir Gem... Kai visi pastebės, jog nesenstu. Ką jie darys? Ką darysiu aš? Nepastebėjau, kaip pradėjau verkt, kol Sara nenuvalė ašarų nuo skruostų. Ji prisitraukė mane arčiau savęs. Žmogau, aš gana apgailėtinas, bet tai tik dėl šeimos, kuria be galo myliu. Sara panėrė pirštus man į plaukus, parodydama, kad įsipatoginčiau. Atsidusau, bandydamas bent šiek tiek save nuraminti. -Atsiprašau, Harry! Nemaniau, kad tu taip nusiminsi!-Sara skubiai sumurmėjo, o aš tyliai sukikenau. Atsisėdau ir patryniau savo išbrinkusias nuo ašarų akis, poto Sara suėmė mano delną, o aš kita ranka perbraukiau jai per skruostą. Ji atrėmė savo veidą į mano delną, o aš nykščiu švelniai perbraukiau jai per lūpas. -Viskas gerai, Sara, tikrai,-tariau.-Tiesiog kai tu paklausei, aš prisiminiau, kad niekad nepasikeisiu. Visad būsiu įkalintas paauglio kūne, niekada nesensiu. O mano šeima ir draugai... Jie visi žmonės. Jie dings, o aš vis dar atrodysiu taip pat. Liks tik vaikinai ir aš,-sumurmėjau ir dar daugiau ašarų nuriedėjo mano skruostais. Sara glostė mano nugara, ramindama mane, o aš sukosėjau, poto nusišypsodamas jai.-Ačiū. -Viskas gerai. Harry. Tu turi mane, prisimink, jog visad būsiu su tavimi sunkiu metu,-guodė, o aš tik linktelėjau, nusišypsodamas. Ji patraukė keletą garbanų man nuo veido ir švelniai pakštelėjo man į lūpas. Bet staiga susivokiau. Sara taip pat žmogus... -Sara... tas pats ir tau. Tu žmogus ir taipogi mirsi. Ji nuleido galvą, vėl žvelgdama į grindis ir kandžiodama savo lūpą, linktelėjo. Jaučiau, kaip dar daugiau ašarų rieda mano skruostais ir tvirtai suėmiau jos ranką. Pala... pala! Yra išeitis! Mes galime būti kartu vienu būdu! -Sara! Tu gali ir nemirti,-skubiai tariau, o ji susiraukė. Ji dar tvirčiau laikė mano ranką, stebėdama mane keistu žvilgsniu. Ji susiraukė, kai nusišypsojau. -Harry, apie ką t... -Aš galiu paversti tave, Sara,-pasiūliau ir ji susiraukė, o jos burna prasivėrė. Ji kelis kartus sumirksėjo ir vėl prikando lūpą. Negalėjau negalvoti apie tai, kokia ji būtų nuostabi vampyrė. Ji būtų stipresnė, greitesnė... Mažiau pažeidžiama prie manęs. Galėčiau ją išmokyti, kaip maitintis niekieno nesužeidžiant! Jos emocijos taip pat pasikeistų, ypač... poreikiai. Oh, taip pat ir mylėjimasis! Vampyrų seksas... įdomu. Bet nemanau, jog Sara dėl šios idėjos džiaugsis, kaip aš. Yeah, aš noriu būti su ja kol gyvensiu ir pavertimas vienintelis kelias, bet aš sugrioviau jos gyvenimą. Jei mes nebūtume vampyrai, ji dabar butu namuose, mėgaudamasi laiku su šeima ir draugais. Negi ji tikrai norėtų tapti dalimi kažkuo, kas atėmė iš jos viską? -Aš...er,-ji murmėjo ir aš linktelėjau. Supratau. Ji nepasiruošusi užstrigti laike, visada būti septyniolikos metų mergina. Paėmiau jos ranką ir nykščiu perbraukiau per jos krumplius, ramindamas, kai ji vėl nuleido akis, atsidusdama. -Aš nežinau, Harry,-ji prisipažino, o aš vėl linktelėjau. Tai visiškai suprantama. Kas po velnių norėtų stebėti, kaip miršta žmonės kuriuos myli, gerti kraują, kad išgyventum ir viską laikyti paslaptyje? Niekas, taip jau yra. Net mes su vaikinais nekenčiame to! -Viskas gerai. Aš tik pasiūliau, bet... vis tiek pagalvok apie tai?-tariau ir ji pakėlusi akis, nusišypsojo ir linktelėjo. Atsistojau ir ir pastačiau ją ant kojų, tad ji stovėjo priešais mane ant lovos. Ji nusišypsojo man, pirštais perbraukdama man per plaukus. Jos pirštai keliavo per mano skruostus, o aš tik atsidusau. Prie jos jaučiuosi ramesnis. Ji lyg mano raminamoji terapija. -Harry, aš negaliu būti vampyre,-tyliai tarė, lyg tikėdamasi, jog aš neišgirsiu. Ji nuleido akis, kai tik pažvelgiau į ją ir nuo jos veido šypsena dingo. Suėmiau jos abi rankas ir pridėjau sau prie krūtinės. -Kodėl?-pasiteiravau. Tiesiog norėjau, kad ji pasakytų tai. Noriu, jog ji man pasakytų tiesą, jog ji nenori tapti, tokia kaip aš. Monstru, kuris geria kraują, kad išgyventų. Taigi, būti mirusiu. Ji liūdnomis akimis pažvelgė į mane. -Nes... -Mielieji, aš namie!-Louis sušuko apačioje.