Scars |✔︎|

1

-Mama, aš visiškai nenoriu ten važiuoti! - surėkiu.
-Lana, neįsterikuok kaip mažas vaikas! - atkerta ji. Niekad nemėgau ir nemėgstu tų pasisedėjimu, kai mama yra neištikima savo vyrui, o jis mamai. Juk žinau, kas su kuo susimeta. Geriausia, kad grįžę namo vaidina, juk viskas gerai ir nieko neįvyko.

Mano tėvai abudu pamišę dėl tokių vakaronių. Jie mano, kad per juos galima susirasti naujų draugų. Taip man ir nutiko, ten sutikau dvynukus Ricki ir Nicki. Negaliu sakyti, kad vieną kartą man tikrai nepatiko. Su jais niekad nenustosiu juoktis. Prieš metus, juos sutikau, o dabar vadinu jais geriausiais draugais.
-Ten bus Nicki ir Ricki! - paragina mane mama
-Tai kas? - Lyg mes negalėtume lauke susitikti,
-Maldauju Lana, dėkis tą suknelę ir nustok zirsti! - ji mano, kad skamba labai audringai, bet ji pamiršo, kad pirmą ir antrą aukštą skiria tikrai nemažas atstumas ir jos balsas skamba lyg mažo vaiko rėkiančio ant suaugusio.

Pakilus nuo lovos, nueinu pasiimti suknelės ir ją užsidėti. Tamsiai mėlyna su blizgučiais, siekiančią žemę. Ją užsidedu ir taip pat užsimaunu juodus aukštakulnius. Atsisėdu prie apšviesto staliuko ir pasitvarkau plaukus.
-Lana, prašau tik pasakyk, kad esi pasiruošusi!
-Esu, mama,
-Ačiū dievui,
-Dekok ne dievui, o man,
-Tau reikia nueiti išpažinties!
-Tik po jūsų, - atsakau ir nulipu gražiai laiptais. Rankoje laikau juodą delninę, taip pat su blizgučiais.

Atsisėdu į juodą 'Mercedes' automobilį. Privatus vairuotojas, išvažiuoja iš didžiulio namo, kiemo. Mane nervuoja tokie vizitai.
-Nebūk tokia surūgus, - pasako tėtis pažiūręs pro veidrodėlį. Tik toliau nuleidžiu galvą ir akis pastatau į telefono ekraną. Nicki nenustoja skųstis, kad jos mama apsirengę ryškią geltoną suknelę, kuri atrodo tikrai bobiškai. Negalėjau nustoti juoktis, kai ji atsisiuntė nuotrauką. Ta suknelė tikrai netinka jos mamai.

°°°

Išlipu, kai kabliukai jaučia akmenuotą kelią.   Išlipa daug žmonių, ne vien mes. Visi ypatingai apsirengę. Vieni lipa į nuostabiai atrodantį pastatą.
-Elkis padoriai, - paliepia tyliai mama. Minutei pažiūriu į plytomis nusėtą pastatą. Su atidarytom stiklinėm durim ir iš dviejų pusių nusėtais laiptais. Šiame tryaukštį anksčiau gyveno karaliai. Prisiekiu.
Palaukus tėvų, pradedu eiti. Pasitempus ir kiek susinervavus. Aš jau noriu namo. Netrukus užlipam į viršų iki pradinių durų.
-Mūsų šeima Houstonai, - pasako mama.
-Sveiki, ponia Natasha! - pasisveikina šonu, ėjusį moteris. Atsisukus pamatau aukštą vaikiną. Jie nueina. O aš toliau žiūriu į jį. Paslaptingas.

Mano šeima nueina ir aš iš paskos. Įėjus ieškau Nicki, o gal ir Rickio. Pamačius ją, pamojuoju, o tada laikausi elgesio taisyklių. Kai mūsų mamos susitinka su šampano stiklinėm, paimu vieną ir Nicki'ei.
-Labas, atrodai nuostabiai, - tyliai sušnabžda man į ausį.
-Tu irgi, - atsakau.
-Ar galėtum pasakyti tą patį mano mamai? - paklausia ji, iškart nusijuokiu ir atkreipiu dėmesį į daužiamą stiklinę.
-Pažiūrėk, koks dievaitis, - pasako Nicki.

-Prašyčiau dėmesio! - pašaukia jis, dauždamas į taurę peilį - Esu ponų Mars šeimos narys, labai norėčiau visų dėmesio
-Jis karštas, - sušnabžda ji man į ausį
-Kadangi mano tėvai labai manęs gėdisi, nes elgiuosi lyg durnius, norėčiau pasakyti už juos, - išgirstu kaip jo tėvas jam liepia nutilti, o visi tik stebi, kas vyksta. - Sakykit, ką norit, bet šis šunsnukių paradas yra lyg jūsų dėmesio stokos pasirodymas! - jis išgeria visą taurę šampano, ir tada jį nuleidžia juodais kostiumais apsirengusieji vyrai. Visi ramiai stovi, kol pro mane prabėga jis ir parodo ateiti kartu. Mano laikas, sužibėti.