Scars |✔︎|

29

Pasibaigus mišioms, išėjau kažkiek ankščiau. Vairuotojas mane nuvežė į paskirtą kavinę ir aš įėjus, sutikau Luką.
-Sveikas, - pasisveikinu jis nusišypso pamatęs mane.
-Užsakiau maistą, - taria jis. Bandau neatrodyti įsitempusi ir kažkiek atsipalaiduoti. Bet visų akių įsmeigimas į mane, tikrai nepadeda - Kodėl visi taip į tave žiūri?
-Vakar paskelbiau, kad atidaroma mano firmos parduotuvė. Manai, kad jie nieko nežino. Jie tik ir laukia progos, kada įvyks kokia drama.- Mes  toliau pasiliekame tyloje.

Galiausiai po dviejų minučių, atneša didžiules mėsainių porcijas.
-Manau, kad suvalgysi, - nusijuokia jis. - Bet pripažinsiu, juk nemaniau, kad jos bus tokios didelės, - jis nusijuokia ir aš tik lieku šokiruota.

...

-Gerai, tiesa ar drąsa? - paklausiu atėjus mano eilei.
-Tiesa, šį kartą imsiu, - taria jis ir aš pradedu galvoti įvairiausius įdomius, neįdomius klausimus. Pagavus vieną, iškart paklausiu.
-Ar tiesa, kad penkiolikos praradai savo nekaltybę? - Jis pradeda juoktis ir tada surimtėjęs, atsako.
-Praradau, keturiolikos. - Pradedu stipriai juoktis ir jis bando teisintis.
-Tu rimtai?! Ta prasme tokio amžiaus. O dieve švenčiausioji. Tu buvai dar sušiktas mažas vaikas! - negalėjau toliau patikėti.
-Gerai, užtenka, - jis nusijuokęs taria, o tada paklausia yprasto klausimo - Tiesa ar drąsa?
-Drąsa, - dvejodama atsakau. Jis pradeda galvą sukti aplink kavinę, o tada atsisuka į mane. - Nueik prie bet kurios merginos ir susipažink.

Pradedu vaikščioti aplink suolus, kol tiesiog randu gražią merginą. Ji sėdi prie lango, todėl atsisėdu priešais ją.
-Sveika, - pasisveikinu. Rudos akys ir gražiai nuleisti garbanoti plaukai.
-Am... Mes pažįstamos?
-Aš Lana, - ištiesiu jai ranką. Ji atrodo tokia sutrikusi ir pasimetusi. Gal nesupranta, ką sakau.
-Valentina, - ji paspaudžia ranką - Atsiprašau, už savo akcentą. Esu iš Ispanijos.
-Kaip norėčiau, ten paatostogauti, - prisipažįstu
-Taip, ten smagu, - ji nusijuokia. - Su sužadėtiniu atvažiavome, čia keliom savaitėm, reikia prekių mūsų restoranui. Tiksliau jo, - papasakoja ji.
-Sakyčiau, linksmai - nusijuokiu.

Netrukus gaunu jos numerį ir nueinu prie Luko staliuko.
-Mes turim eiti iš čia kuo greičiau! - jis pagriebia mano ranką ir pradeda vestis iš kavinės.
-Tu bent sumokėjai? - paklausiu
-Nesijaudink, aš nevogiu, - jis atsisėda į automobilį ir tada aš iš paskos. Lukas išsuka iš stovėjimo vietos ir aš dar vis persigandus, prisisegu diržą.
-Tu turėtum man paaiškinti, kas čia ką tik buvo... - rimtai jį perspėju, o jis tik važiuoja. Nustatęs rimtą veidą. Kaip šmaikštu.

Praėjus kuriam laikui, jis įjungia radiją ir pradeda nuniuoti pagal žinomą dainą.
-Aš anksčiau buvau jo fanė, - pasakau jam.
-Kieno? Džastino Byberio? - Kiek smaištiškai paklausė. Žinoma, juk visi jo fanai yra pasipūtę ir savimylos. Galima sakyti, kad net mokslininkai tai įrodė.
-Taip, taip. Buvau jo fanė ir ką? - paklausiu susiraukdama, o jis tik dar juokiasi. Tegul juokiasi.

Netrukus jis įsuka į mano namo kiemą ir atsisveikinus, paleidžiu jį savo keliais.
-Šūdas, pamiršau padėkoti už pietus! - surėkiu.

Įėjusi, kiek aikteliu pamačius Nicki ir Ricki dainuojančius karaoke.
-I just took a DNA test, turns out I'm 100% that bitch
Even when I'm crying crazy
Yeah, I got boy problems, that's the human in me
Bling bling, then I solve 'em, that's the goddess in me! - rėkia abudu pasiėmę televizoriaus pultelius vietoj mikrofonų.
Priėjus, išjungiu ekraną, suirzusi.
-Žinoma, grįžo mūsų širšė! - sušunka Nicki, krisdama ant sofos.
-Kaip jus čia patekote? - paklausiu sumišusi
-Brangutė, kitą kartą uždaryk savo vartus... - perspėja Rickis ir aš nusijuokiu. - Bet dabar ne apie tavo namus ir ne apie mus, o apie tave ir tavo žavųjį kavalierių! - sušunka Rickis pasiėmęs popkornų į delną. Kartais pradedu galvoti, kad kiti žmonės bando mane priversti specialiai kalbėti apie jį, kai pati nieko nežinau...