Scars |✔︎|

60

Visur besimaištantys žmonės. Vis dar stebintys žurnalistai ir bejėgė mano širdis. Bėgu, vos gaudydamą kvapą. Nors ir yra dar šešios ryto, žmonės plūsta į darbus, automobilių visur pilna. Sustoju prie perėjos, laukdama žalios spalvos. Jaučiu, lyg stovėdama bėgu. Noriu bėgti ir pabėgti, noriu nebejausti šio slėgio, šio skausmo ir sąžinės graužimo. Niekas negali man padėti, nebent tik vienas būdas atsiprašyti Dievo. Atsiprašyti, kad padariau tai, ko jis man sakė nedaryti. Aš turėjau klausyti, ką man sakė žmonės iš aukščiau. Mano tėvai, Dievas.
Vos tik užsidega, pradedu bėgti. Nekreipiu dėmesio, kaip žmonės šnabždasi ir bado pirštais į mane. Šiuo metu man visiškai neįdomu, ką jie mano. Šiuo metu sau esu svarbiausia, nes visą laiką, kol buvau su juo, aš negalvojau apie save. Negalvojau, kad man skauda. Negalvojau, kad toks paauglys, gali sukelti tiek daug drugelių mano pilve. Prieinu prie baltos bažnyčios. Keli mediniai kryžiai priešais ir didelės durys, pro kurias kas kart pasibaigus mišioms praeina. Praeinu pro duris, atsiklaupiu, lyg turėčiau tą daryti, nors net ne valdau savo kūno. Man taip sušiktai nerūpi. Sedėjusios močiutės suburbuliuoja. Atsirandu bažnyčioje, persižegnoju atsiklaupusi ir netrukus, nueinu prie būdelės, kurioje sėdi kunigas.

-Garbė jėzau Kristui,

-Per amžius amen,

-Išpažinties buvau prieš kelias savaites ar mėnesius, - Virpa rankos ir visiškai susiutęs balsas. Nevaldau jo.
-Viskas gerai, nusiramink, - Atsako jis, man, bet pradedu verkti. Bandau nusiraminti, bet negaliu.

-Aš nužudžiau žmogų, -

Lieka tik randai, kurie graužia mane

Pabaiga.