Scars |✔︎|

46

Praeina nemažas laikas. Net nesusigaudau kiek dienų tunojam šiame namelyje ant ratų. Lukas jau surūko trečią cigaretę. Pradedu matyti tikrąjį jį. Dar nesuaugusį vaiką, kuriam jaučiu simpatiją. Tyloje skęsta mūsų kūnai. Mūsų balsas. Niekas nieko nesako, aš šiek tiek bijau. Šiandien tris kartus mane apšaukė. Atsistojusi nuo lovos, pradedu eiti link mažos viryklės. Atsisuku į Luką.
-Ar valgysi keptos kiaušinienės? - Nuo jo eina toks didelis rūkalų kvapas. Rūstus ir velnio šypsena verčia mane šiurpti iš baimės. Nebenoriu žiūrėti į jį, todėl iškart nusisuku.
-Lana, tu bijai?! - Paklausia su nuostabą. Lukas atsistoja. Priena prie mano nugaros ir apsivija mano liemenį. Padeda ant peties savo galvą. Jaučiuosi vis vien kažko bijanti. Jis negali būti toks ramus. Gal trečią cigaretė jam suveikė?
-Aš bijau Lukai, - Pripažįstu jam.
-Gerai, kad bijai, - Jis užtaiso šautuvą ir duoda man į rankas. Nesuvokiu ko jam reikia, drebėti pradedu nenusakomai - Policija pakeliui, jie suiims mane, bet aš noriu, kad tu juos nušautum. Pasislėpk prie medžio, ten lauk, kol vienas nueis toliau. Aš juos pažįstu geriau, nei jie patys save.

Pasislepiu už medžio. Rankos dreba nenusakomai. Niekad netikėjau, kad filmai gali virsti realybę, nemaniau, kad teks būti tokioje realybėje. Aš esu Lana Houston. Esu paprastas žmogus, be nusikaltimų ir nesu blogietė. Krūtinė kilnojasi. Staiga prie manęs atsiranda Lukas. Jis tiesiai žiūri į mano akis. Mato mano baimę.
-Lana, tu nušausi policininkus, daugiau nieko nereiks daryti. Tai įvyks tyliai ir švariai. - Paaiškina jis, braukdamas per mano rankas.
-Lukai aš bijau, - Pati išsigąstu savo nenuvaldomo balso.
-Lana, mane myli? - Kuriam laikui, klausimas skamba mano mintyse. Tai sunkiausias klausimas. Negaliu sakyti, kad ne. Nes aš, aš jį myliu. Aš žinau šį jausmą, tai vadinasi meilė. Jis paklausia dar kartą ir pradedu verkti. Pradedu jausti nekaltumą. Aš nežinau ką daryti. Nemyliu jo stipriai. Aš mėgstu sąžiningumą. Aš žinau, ką darau. Pažiūriu jam tiesiai į akis. Jis permiegojo su Stella. Jis permiegojo su daugybę moterų. Visad išsirenka ir numeta, kai reikia jomis naudojasi.
-Lukai aš nežinau, - Jis linksėdamas galvą, nueina. Pasigirsta policijos signalai. Pasislepiu už medžio. Atvažiuoja vienas automobilis. Du pareigūnai.
Jie jauni, kuriantys šeimą. Turintys žmonas ir turintis mylinčią šeimą. Savo mamas ir tėčius. Vienas pareigūnas turintis žiedą ant vestuvinio piršto. Jų žmonos laukiasi arba jiems reikia uždirbti pinigų, kad nupirktų vaikams baleto batelius arba dviratį. Susikaupiu. Numoju visas mintis. Lukas išeina, vienas pradeda eiti link miško. Prie manęs. Pradeda fotografuoti. Užmerkiu vieną akį. Užtaisau. Pasilenkiu, kad pataikyčiau į galvą. Suskaičiuoju iki trijų. 1. 2.3. Šūvis.

Atsisuku, drebančiom rankomis ir akyse susikaupusiomis ašaromis. Pradedu verkti, ašaros nukrenta ant žolės, lyg tai būtų lietus. Man reikia susikaupti, bet negaliu. Mano mintys kalba, jos sako kaip man elgtis. Nusitaikau į policininką, laikanti popierius prie savęs. Nusitaikau, šūvis. Bet kulka atsimuša nuo automobilio. Jis išsitraukia šautuvą ir pradeda šaudyti į medžius. Lukas trenkia jam į veidą, surėkia mano vardą, trankydamas jam į pilvą. Policininkas atsijungia.
-Paimk raktus ir atrakink man antrankius, - Paimu raktus ir atrakinu. Jis nusiima. - Kur tu šovei!! Sėsk į automobilį! - Sušunka jis, bėgdamas į namus ir paimdamas kažkokį popierių. Verkiu. Garsiai ar tyliai, vis vien verkiu. Mes žudikai - Aš nesuprantu! Kas nutiko tau?!! Tu elgiesi kaip visiškai man nepažįstamas žmogus, aš nesuprantu tavęs!! - Jo seilės krenta man ant veido - Pasiėmiau tave, kad man padėtum!! - Staiga su alkūnę trenkiu jam į galvą. Jis staiga atsijungia. Sunkiai, bet nugalimai perkeliu jį į galą ir uždedu antrankius. Pradedu vairuoti, rasdama cigaretę. Ją užsidegu.

Kelias pasirodo prieš mane. Noriu dingti iš čia. Noriu nebeturėti jo savo gyvenime.