Scars |✔︎|

9

Lukas ir visa gauja, toliau aiškinasi visas jų problemas ar sprendžia tam tikrus klausimus į kuriuos atsakyti sunku. Kažkodėl nesijaučiu ypač čia labi saugi. Aplamai, kaip įmanoma būti saugiau aplink milijoną šautuvų ir kostiumų. Tai neįmanoma.
-Gerai baigėm, - pasako Feliksas ir netrukus Maksas prieina prie Luko ir sudaužę rankas, išsitraukia cigaretes.
-Nori? - paklausia Lukas, ištiesdamas vieną. Iškart paimu. Gaunu žiebtuvėlį, o tada išpučiu dūmus. Visos merginos, o ypač Adromeda ir Laura, žiūri mane. Jau planuoja, kaip su snaiperiu mane nušauti.

Netrukus visi žmonės išeina ir liekam aš ir Lukas. Jis liepė man pasilikti kartu ir neiti su jais. Būvimas su juo mane ramina. Jis eina per šautuvus ir vis pasakoja, kas koks yra. Net matau, kaip jo lūpų kampučiai pakyla. Niekad nemačiau, jo tokio laimingo.
-Einam, čia! - jis pagriebia mano ranką ir sujungia mūsų delnus. Aš laikausi. Atsirandame įvairių figurėlių ir šautuvų vietoje. Apšviestas kelias toliau.
- Nuo pat mažens labai mėgau šaudyti, - pradeda pasakoti jis - Maniau, kad jei jau paleidai kulką, ji padaro savo. Tau tik reikia ją paleisti, - staiga jis paima į rankas pistoletą ir užtaiso. Mane tokie dalykai, baisiai gąsdina. Lukas uždeda man akinius ir pats sau užsideda. Atsistoja prieš mane ir liepia nusitaikyti į raudoną juostą. - Žiūrėk tiesiai ir šauk kuo greičiau, nes kuo ilgiau žiūrėsi, tuo blogiau nušausi, - jis savo rankas padeda ant ginklo ir nuspaudžiam kartu gaidelį. Užsimerkiu, bet kiek vėliau atsimerkiu - Nu va ir pataikei, - atsisukusi į jį, atsirėmiu į jo krūtinę.
-Tikrai taip, - atsakau. Staiga jis nuleidžia akis padeda pistoletą ant metalinio stalo. Pradeda kelti mano megztinį, kol jis per megztinį apsivinioja mano liemenį. Paima mano koją ir prisideda arčiau. Apsisuka ir jis atsirėmia į stalą. Suka savo nosį ant manosios. Aš rimtai apsvaigau, nuo jo prisilietimų. Ir šaltų bučinių man ant kaklo. Niekas man to nedarė. Esu nekalta. Jis pakelia mano smakrą ir savo liežuviu, pereina per mano kaklo viena pusė. Netrukus mūsų akys vėl susitinka ir aš savo rankas uždeda jam ant kaklo. Jis pakelia dar vieną koją ir aš galutinai sėdžiu ant jo.
-Žinai, galvoju, kad tu rimtai gera lovoje, - taria jis, o aš nusijuokiu kai paėmusi, jo smakrą. Jis vis artėja manęs. Apsivinioja stipriau, lyg imčiau ir palikčiau jį - Gal jau nebežaidžiam vaikų žaidimų, - nusišypsau ir jis priliečia mano lūpas. Tai tęsiasi amžinybė. Aš dievinu jį. Jo aštrūs ir kiek skaudūs bučiniai, kutena mano lūpas ir visą kūną. Norėčiau jį jausti ant savęs ir tik jį vieną.
-pripažinsiu šitą vietą mane gąsdina , - pasakau jam ir toliau bučiuoju, kol jis taria
-Ne vieną tu tai sakei, - staiga atsitraukiu. Ir nulipu jam nuo kelių - Ką ne taip pasakiau?! - surėkia jis
-Tai tu čia vediesi kiekvieną ir kiekvieną užsikeli ant savęs?! Rimtai? Žinai ką, vežk mane namo, maldauju!
-Kaip pasakysi, - šis atsakymas galutinai mane pribaigė.

Tą Lana labai keista