Scars |✔︎|

4

Lukas klausė mano nurodymų, kur reikia sukti ar važiuoti. Šį miestelį galėčiau atpažinti, kad ir iš kosmoso. Visad čia gyvenau ir visad gyvensiu. Netrukus jis sustoja šalia juodo pusiau balto namo.
-Na ir tavo namai gražūs, - pakomplimentavo.
-Ačiū, manau tavo kur kas didesni ir gražesni Mars, - išlipus, jam pamojuoju ir paspaudžiu ant vartų, kad jie atsidarytų. Praeinu pro juos ir nueinu iki medinių, šiek tiek apvalių durų. Į jas pasibaladoju ir netrukus tarnaitė atidaro. Aš visiškai nesidžiaugiu ar nesididžiuoju, turėdama tarnaites.
-Ar ko nors jums reikės panelė Houston? - paklausia ji manęs
-Ne, ačiū - nusiėmusi aukštakulnius pasiimu juos į ranką ir su kita, prisilaikau suknelę, kad nenusiristi nuo laiptų.
-Am... Marena, kur tėvai? - paklausiu prieš įeinant į kambarį.
-Jie išvažiavo į parduotuvę, - atsako ji ir aš padėkojusi, įeinu į kambarį.

Pradėjau galvoti apie vasaros pabaigą, nors ji ir nesibaigia dar. Dabar birželis ir aš jau nebeturiu ką veikti, o eiti į kiekvieną vakaronę ir taip teks.  Staiga mano telefonas nutraukia mano mintis ir aš su telefonu rankose griūnu į lovą. Vos nesuplėšiau suknelės.
-Nicki, labas, - pasisveikinu su ja
-Labas, - kiek nuliūdusiai pasako ji. Man rodos, mano Nikita verkia.
-Ar tu verki? - paklausiu
-Lana..., - ji nutyla - Aš nužudžiau žmogų, - per mano kūną, pradeda eiti šiurpuliukai. Nekenčiu šito jausmo. Rankos pradeda drebėti lyg įsakytos, o galva suktis lyg būtume užburtame laive. Ji to nepadarė. Aš netikiu.
-Pala, ką? Nicki ką tu padarei?! - sušunku iš išgąsčio.
-Man reikia, kad tu atvažiuotum, aš namie. Prašau, viską paaiškinsiu, - padedu ragelį ir išėjus iš kambario, paliepiu Marenai pranešti vairuotojui, kad tuoj važiuosim. Grįžtų bėgte į kambarį, nusiimu greitai suknelę ir vietoj jos užsidedu paprastus treningus. Man vis dar dreba rankos, todėl visi maži aksesuarai krenta man iš rankų.
Nulipu laiptais žemyn ir išbėgu pro duris, lyg vėjas.

Esu baisiai persigandus, jaučiuosi tokia išsigandusi. Tikiuosi, ji iškvietė farus.  Vairuotojas pradeda išvažinėti ir aš jį paskubinu greičiau. Mane net gi užpuola mintys apie areštavimą ir kalėjimą. Tai būtų smūgis tiesiai į mano širdį.

Po penkių minučių, išlipu iš juodo automobilio ir praeinu pro atidarytus vartelius. Nubėgu iki durų ir jas pradarau, jie niekad nesirakina, tiki savo apsauga. Pas mumis kažkada buvo vagys, po to laiko užrakinti duris pas mumis šeimoje privaloma.
-Nicki!? - pradedu šaukti ir eiti link svetainės. Lėtai žengiu žingsnius ir bandau susikaupti - Nicki! Man baisu, prašau išeik ar bent pasirodyk! - įžengiu į senais baldais papuoštą svetainę. Nuotraukos ant židinio ir akmenimis išdėstytos kelios sienos. Jų svetainė yra pati gražiausia. Pradedu eiti link nuotraukų, kuriose pamatau savo ir dvynių veidus. Tas laikas, kai šventėm jų gimtadienius. Tai buvo geriausia diena visame mano gyvenime.
-Lana! - staiga išgirstu Nicki balsą. Ji visai čia. Staiga pradedu eiti iki kito svetainės šono.
-Lana!! - sušunka du balsai. Atsisukus pamatau Nicki ir Ricki su šypsenomis savose veiduose - Siurprizas!
-Kas čia dabar? - kiek sutrikusi toliau žiūriu į jų veidus.
-Na, aš norėjau tave pasikviesti ir kadangi labai mėgstu papokštauti
-Pokštauji kai vaikas, - pasakau jai ir atsisėdu ant sofos. - Aš čia kai durnė, visa drebu, o jūs siurprizą darote, valio, - atsakius, jie padeda limonadus ir įvairius čipsus ant stalo. Spėju, jų tėvai vėl išvažiavo į skyrybų teismą.

A jūs galit man kažką parašyti tiesiog kad ir širdelę uždėti... Manreikiadėmesioačiū