Scars |✔︎|

35

Lukas Mars

Stella greitai alsuoja, po greituko. Žinojau, kad visas pyktis ir visas sumautas laikas nueina ant jos. Ji tik dar viena nekalta mergina, bandanti suvilioti kiekvieną pasitaikiusį.
-Tu buvai nuostabus, - jos krūtinė kilnojasi greičiau. Ji pažiūri į mane, o tada apsisuka ant pilvo. Staiga ji pakyla ir užsideda blizgančią aprangą. Guliu, vis dar gaudantis kvapą. - Manau, buvo verta šiek tiek nueiti, nuo tos tipiškos Lanos, - atsisukus taria.
-Nedrįsk jos taip vadinti! - užrėkiu ir įspėju ją.
-Tu nesenai pats sakei, kad ji nuobodi ir nėra labai gera lovoje, - Stella pašaipiai nusijuokia ir tada nueina uždarydama kambario duris.

Guliu šalia klubo esančiame viešbutyje. Negaliu suvokti, kad viskas taip greitai vyksta. Negaliu suvokti ar patikėti, kad laikas pradėjo skubėti ir aš nespėju. Aš nespėju gyventi. Pasielgiau šudinai. Kaip nedera elgtis. Netrukus atsistoju ir pradedu staigiai rengtis ir palikęs tvarkingai kambarį, pradedu eiti link išėjimo. Praslenku nesumokėjęs.

Skuodžiu arčiau automobilio, o įsėdęs į jį, pasuku link jos namų. Link merginos, kurios šiuo metu man reikia labiausiai. 
Sustojęs ties jos namais, apsidžiaugiau kai viduje degė šviesos. Ji namie. Ji dar nemiega. Netrukus, prieinu prie durų ir suveltas kuodukas, bei aptinęs Lanos veidas, pasirodo prieš mane.
-Ar tau neaišku, kad nenoriu tave matyti? - paklausia ji.
-Klausyk, aš labai atsiprašau. Turiu siurprizą, - pasakau.
-Man nepatinka siurprizai, - atsako, o aš tik prisitraukiu ją arčiau ir liepiu sėsti į automobilį, kad ir su minkštu chalatu.

Visą kelią tyla pasiglemžė mus. Ji toliau buvo įpykusi, o aš stengiausi laikytis pozityvumo. Viskas bus gerai, juk tai Lana. Ji visad atleidžia, ji mane mėgsta. Privažiavę mišką, sustoju.
-Tai dabar tu mane išprievartausi, nes Stella buvo baisiai bloga? - paklausia ji, o aš netekęs kantrybės, atkertu.
-Žinoma, patikėk ji buvo kur kas geresnė, nei manai, - ji suburba kažką panosiai ir tada pradeda sekti mane. Pasiėmęs šviestuvą, šviečiu kol prieinam gražią sodybą.

Aukšti žibintai apšviečia akmenuotus takelius ir kiekvienos pusės. Netrukus įjungiu šviestuvą, kuris šviestų tiesiai į sodybą. Medinis namas, dviaukštis su dideliais apvaliais langais ir krepšinio, baseino plotu.
-Tai ne viskas, - tariu ir pagriebęs jos ranką, veduosi prie kitokios vietos. Jaučiu kaip per batus mano pėdos lieka paliestos, nuo akmenų.

Prieš mūsų akis atsiranda didžiulė dėžė ir sudaužytos, bei visai naujos skardinės.
-Tu mane atsivežei, kad pašaudyti? - su nuostaba klausia ji, atrodo lyg jai rimtai to neužtenka.
-Taip, - atsakau jai ir paimu du pistoletus iš dėžės ir duodu vieną jai.

Niekas negalėtų įsivaizduoti, šios merginos kitaip prie pistoletų. Pižama ir susivėlę juodi plaukai. Ji atrodo nuostabiai.
Lana užsideda rastus akinius ir nusitaiko į vieną iš skardinių. Paspaudžia gaiduką, bet kulka neišlekia.
-Tu pamiršai įdėti kulkas, - atsakau jai ir Lana nusijuokia. Nemaniau, kad šis vakaras bus toks gražus ir kažkuo užburiantis. Paimu kulkas ir įdedu į pistoletą ir užtaisau. Ji vėl nusitaiko ir iššovus pataiko.
-Oho! - atsakau. Ir ji užtaiso iš naujo. Matau didžiulį pasitikėjimą savimi, joje. Ji tiesiog žiba. - Dabar bandyk nusitaikyti į štai. Šitą, - priėjęs prie jos iš nugaros, uždedu rankas ant jos rankų. Ir abudu nusitaikom. - Užmerk vieną akį, - paliepiu jai ir netrukus nuspaudžiam gaiduką. Ji pradeda šokinėti ir apsikabinus mane, pajaučiu trauką.
Trauką, kurios net Valentina neturi. O gal turi. Aš nežinau, bet taip noriu ją pabučiuoti. Noriu jausti ją. Noriu paliesti ją. Noriu, kad ji vadintų mane savo.

Ji toliau žiūri į mane, kol susilyginus ūgiu, prisiliečia prie mano lūpų. Stipriai ją prisitraukiu prie savęs ir pradedu eiti sujungtom lūpom iki namo. Atidaręs duris, staigiai nusiimu palaidinę ir ji nusiima chalatą. Buvę naktiniai nukrenta ant grindų.
-Štai metas, kurio laukiau visą dieną, - pasako ji prieš įsisiurbdama į lūpas.