Scars |✔︎|

22

Lana Houston

Sustoju ties stiklu padengta siena. Esu viena. Šitame didžiuliame prabanga blizgančiame name. Man reikia katės, kadangi esu alergiška šunims. Netrukus nueinu į vonios kambarį. Veidrodyje pradeda rodytis mano pavargusios akys nuo kelių dienų ir nuvargęs veidas su išsileidusią arklio kasa. Atrodau siaubingai.
-Taigi, šiandien tu. Taip tu Lana Houston, neleisi perijodui tave numarinti! - pasimaivydama prieš veidrodį pasakau sau. - Todėl pakeli savo subinę ir nueini iki parduotuvės, pasidarai sau gražu, pilno šokolado ir įvairiausių romantinių filmų vakarėlį! - pati sušunka ant savęs ir netrukus susitvarkius ir pavirtus į žmogų, nuvažiuoju į parduotuvę.

°°°

Grįžus viską pasistatau ant stalo ir įsijungiu romantiškiausią filmą "Titaniką" galbūt tai bus, ko man reikia. Neilgai praėjus filmui, aš pradedu tyliai galvoti savo mintyse. Jie tokie jauni ir tokie įsimylėję. Tokie nekalti ir abudu švelnūs, bei pašėlę. Tai lyg tobulas laikas, kartu. Jie nebijo nudegti. Jie nebijo likti vieni. Jie nebijo atsipalaiduoti šalia vienas kito, jie nieko nebijo. Bebaimių žaidimas. Kad ir kokie stiprūs jie nebuvo, vis vien liko tik vienas iš jų. Jackas pasidavė. Tiksliau, jį pasiglemžė.

Kartais pagalvoju, kad esu labai keistas žmogus. Mėgstu triukšmą ir noriu dalyvauti, noriu gyventi nuostabų gyvenimą, bet tik pradedu jį gyventi, mano kelyje pasimaišo kažkas, kuris griauna viską ką darau. Lukas Mars. Įsiveržęs mano gyvenime ir pasirašęs po mano oda. Jis jau padėjo ten varnelę. Jis manimi tik pasinaudojo. Aš žinau tai.

Pradėjus žiūrėti vietą, kai jie šoka kaimiečių vakarėlyje, suskamba mano durų skambutis. Vis dar nepakeičiau mamos žviegiančio balso. Nesuprantu, kodėl ji jį uždėjo, vietoj normalaus skambučio. Juk nebūtina visiems girdėti, jos balsą. Apsiklojus paklodę, prieinu prie durų. Užmerkiu vieną akį ir pažiūriu pro akutę.
Kažkokia nepažįstama močiutė su pyragu rankose. Pradarau duris ir vietoj paprastos veido išraiškos, įstatau šypsena.
-Laba diena, graži panelė, - kiek švelniu balsu pasisveikina, jau septyniasdešimtmetį einanti žilų plaukų savininkė. Sakyčiau, kad net mano močiutė gyvenanti Naujoje Zelandijoje, taip gerai neatrodo, kaip ji.
-Laba diena, ponia. - pasisveikinu švelniai ir daugiau nevaidindama savo šypsena. Ji tikra.
-Mačiau, kad visai nesenai atsikraustėt, esu jūsų kaimynė iš gretimo namo, - ji parodo į geltonai dažytą namą. Jis prabangus jau matau, stovinčius Mercedes džipus. Manau, tai ne jos. - Mano vardas Liusė Wilson, - prisistato ji, ištiesdama savo seną rankelę.
-Malonu, aš esu Lana Houston, - prisistatau ir ji iškart nustemba.
-Tu esi žymios poros dukra? Tavo mama yra kosmetikos vadovė? - paklausia moteris.
-Taip, - kiek nuliūdus atsakau. Mane nervuoja, kai esu įžymios poros dukra. Kodėl negaliu būti Lana Houston. Tiesiog jų dukra.
-Labai atsiprašau vaikeli, bet visad labai palaikiau tavo tėvus, norėjau pavaišinti tave pyragu. Tikiuosi gardžiai suvalgysi, jei ko reikės visad kreipkis į savo kaimynę, močiutę, - ji nueina, o aš uždarius duris pauostau, ką tik iš orkaitės ištrauko obuolių pyrago. Manau, kad ne viena karta eisiu jos klausti patarimo.