Scars |✔︎|

36

Lana Houston

Balta paklodė paliepia mūsų nuogybes. Jo rankos vis lenda man už ausų, kai jis deda sruogas už jų. Įdėmiai stebiu jo veiksmus ir akis. Tas džiaugsmo ir taip pat sutrikimo pilnas akis. Jaučiu, kaip mano pilve laksto velniškai daug drugelių, kurie sukelia adrenaliną, tik būnant šalia jo. Nejaugi būdama jo mergina, dar vis jausiu tą patį? Lyg būčiau trylikametė, paauglė. Vis svajojanti apie bemieges naktis ir išgertuves. Jaučiuosi, kad mano visi apmąstymai - įvyko.
Guliu prie vaikino su baisiai gražiu veidu ir šuniuko akytėmis.
-Tu spoksai, - nutraukia mintis ir aš ramiai nusijuokiu.
-Negaliu atitraukti akių, - atsakau jam ir priliėčiu jo lūpas, paprastam bučiniui.
Susivėlę jo plaukai ir dar nuo vakar likęs mano užtinęs veidas.
Galėčiau į jį žiūrėti, visą laiką. Lyg turėčiau viso pasaulio platybes ir akimirkas, lyg galėčiau viską įtalpinti į fotoaparato atmintinę.
-Tu labai graži, - staiga ramiai pradedu juoktis, nuo jo pasakymo. Tas komplimentas pradeda mane nervuoti.
-Kodėl man atrodo, kad visoms taip sakai? - paklausiu jo.
-Nėra kitos, esi tik tu.

°°°

Nulipusi mažais laiptukais, atsirandu virtuvėje. Tačiau, nesu tokia išalkusi. Tikrai nesu, visiškai nenoriu valgyti. Bet pasiėmusi raudoną obuolį, atsisėdu ant sofos ir įsijungiu televizorių. Rodomas serialas, visiškai man praeina pro akis.
Mintys užvaldo vidinį pasaulį ir aplinkybės prasiplečia. Juk tiesiai prieš mane jis dulkino Stella. Jis alsavo ant jos ir po to perėjo prie manęs. Visos aplinkybės ėmėsi rodytis. Aš supratau. Aš tikrai supratau. Jis manimi naudojasi. Jis niekad nebus tikras. Lukas Mars, apsimetėlis kvailys.

-Lana! Aš kažkodėl galvoju, kad turėtume galimybę, čia atsikrausyti, - taria jis, lipdamas laiptais žemyn - Kartu,
-Aš nenoriu. - Rimtai atsakau ir žiūriu toliau tiesiai, dar bandydama suvartoti informaciją.
-Kas nutiko? - paklausia jis
-Lukai! - sušunku, atsistojus tiesiai jam prieš jo veidą, o gal snukį. Nežinau. - Aš nesu tavo asmeninė kekšė! - aprėkiu - Juk tu prieš mane, dulkinaisi su Stella! Tu manim naudojas! - jis vis bando kažką pasakyti, bet vis užčiaupiu, pasakius kažką naujesnio - Aš noriu, kad vežtum mane namo, - atsakau jam ir pradedu eiti link durų.
-Tu visad tokia užsispyrusi?! - surėkia jis. Matau, kaip jis nervinasi, tačiau pasitaikiusi, kuri leis daryti ką nori, tikrai nebūsiu aš.
-Žinoma! O tu visad toks niekšas ir alfa?! - surėkiu jam atgal, kai įsėdu į neužrakintą jo automobilį. Jis atsisėda šalia ir netrukus užvedęs, pradeda vairuoti.

Nemaniau, kad ši tyla mane paveiks. Nežinojau, kad jausdama kažką, ir neaišku ką galiu pravirkti. Juk taip neįmanoma... Juk mes neesame žmonės, sutverti vienas kitam. Turėjau savo idealą. Turėjau simpatiją, kuris niekad nepasirodė. O dabar? Jaučiuosi lyg mano gyvenimas eina tiesiog greitai ir aš nespėju. Nespėju gyventi ir atlieku gyvenime, tai ko nederėtų daryti.

Jis sustoja ties mano namais ir aš išlipus, pro atvirą langą, atsakau su ašaromis akyse.
-Tai buvo paskutinis kartas kaip aš tave matau!