Scars |✔︎|

3

Lukas sėdėjo priešais mane ir akilai stebėjo mane. Stengiausi, kad jis nepastebėtų, juk kažkiek esu prasimerkus ir stebiu ką jis daro. Jis atsistoja ir palieka lovą, nueina prie spintos ir kažką išsitraukia, o gal ir padeda. Jis toks paslaptingas. Staiga mano telefonas pradeda skambėti ir aš pagavus signalo bangą, atsisėdu ir nieko daugiau nedariusi, paimu telefoną, atsiliepiu žmogui, kuris gadina šį gerą rytą.
-Klausau, mama, - pasisveikinu
-Lana, kur tu esi?! Prakeiktai ieškau tavęs, o tu lyg į vandenį prapuolus,
-Ramiai mama, ramiai - atsistoju nuo lovos ir pažiūriu į Luką. Jis atrodo apsvaigęs. Raudonos dar vis akys, įdomu ar mano tokios dar vis yra. Bekalbėdama bandau kambaryje surasti, bent veidrodėlį, mažą. - Mama, man viskas gerai, - ji toliau rėkia dėl mano saugumo - Jau kartojau šimtą kartų, man viskas gerai, - ji nusiraminus, padeda ragelį.

Numetusi telefoną ant lovos, atsisėdu ant kėdės, kuri buvo pristumta prie stalo. Pasižiūriu į mažą veidrodėlį. Truputi raudonos, bet matosi, kad "nemiegojau"
-Ar tavo mama žino kur esi ir su kuo? - paklausia jis, man besižvalgant į veidrodį ir apžiūrint savo visą veidą.
-Ji mano, kad vakaronėje buvau su tavim, o tada pasakiau, kad išėjau pas draugą, nes reikėjo pagalbos ir ji patikėjo. Žinau, mano mama labai durna, - jis nusijuokia, o tada atsiremia rankomis į kėdės atlošą - Kur mes esame? - paklausiu, pažiūrėjus į jo žalias akis, per veidrodį.
-Spėju, kad rojuje, - atsako jis ir pasitraukia nuo veidrodžio. Paslaptingumas taip žavi.
-Manau mums metas, - taria jis kai užsimauna praeitos dienos kostiumą. Tik dabar suvokiau, kad jis visą vakarėlio laiką buvo su kostiumu. Na ir juokingai, turėjo atrodyti. Užsidedu tą pačią suknelę ir susirišu rudus plaukus.  Randu paliktas žinutės nuo mūsų grupės, kurioje yra Ricki, Nicki ir aš.

Nikita Dragunsas : bliaha Lana, kur pabėgai
Rikis Pikis :nicki užsičiaupk
Nikita Dragunsas : neaiškink, man reikia Lanos. Mano ex'as atėjo
Rikis Pikis : dieve tik ne vėl

Paskaičius žinutes, parašau draugei, bet ji neprisijungus, tai žinutę tikriausiai pamatys po kokių penkių valandų. Ji nemėgsta sėdėti prie telefono, o ypač kai vyksta įdomus dalykai jos gyvenime. Ji net gi kalendoriuje pasižymi dramų datas, nors ir juose nedalyvauja.

Lukas išeina iš namų ir aš iš paskos. Norėjau padėkoti, vakarėlio organizatoriui, nes man patiko.
-Kaip manai galiu vairuoti? - paklausia jis, kai kieme stovintis Lamborghini  pradaro automatiškai dureles į viršų.
-Tavo akys raudonesnės nei mano, todėl ne. Tau vairuoti, nederėtų, - stovėdama galvoju, ar galėčiau pati pavairuoti. Išsilaikiau teises, bet šito blizgančio it deimantas daikto, nenoriu nei pirštu liesti.
-Žinai sakoma, mėgstu rizika, bet ne fizika, - jis nueina į kitą pusę ir įsėda. Jis turbūt juokauja. Aš tikrai nevažiuosiu. Jau verčiau prašyčiau, kad ir Stella atvažiuotų, nors ir jos nekenčiu - Sėsk, aš neturiu visos dienos,
-Ne, Lukai aš nesėsiu, - pasakau ir dar keliais žingsniais atsitraukiu
-Nu ateik, aš juk nenoriu tavęs užmušti,
-Iš kur man žinoti, ką ketini daryti? Tavo smegenys dar net nedirba normaliai,
-Lana, prašau pasitikėk manim, mano tėvai mane nužudytų, jei užmuščiau tave, - leidžiuosi įkalbama ir vis dar dvejuodama, atsisėdu į itin mažą ir žiauriai mažai vietos turintį automobilį.
-Prižadėk, kad mūsų neužmusi, - ištiesiu jam savo mažąjį pirštelį ir jis pažiūri į mane su klausimu galvoje "tu rimtai?"  Aš laikau tol, kol jis suspaudžia ir užkūria variklį. Tai vis vien labai paslaptinga ir žavu.

People please galite būti bent kažkiek aktyvus, nes rimtai tai atsibodo... Bet kažką parašykite dėl dievo meilės 🤦🏼‍♀️