Scars |✔︎|

17

Jis vėl įvažiuoja į man anksčiau matytą pastatą. Tie vėl patys žmonės, tik kažkoks vienas pasikeitęs. Blondinas ir tatuiruotės. Kažkodėl tie piešinėliai ant rankų, mane taip žavi. Juk įsigyti vieną norėčiau, kad ir dabar.
-Eii! Alfredai! Seniuk, senai matytas, - pasisveikina Lukas suplodama rankomis.
-Kieno čia ta gražuola? - paklausia jis, pažiūrėjęs į mane. Jaučiuosi taip klaikiai atrodydama.
-Nu kol kas niekieno, bet draugauju su ją aš, - prisistato Lukas. Matau, kaip jis didžiuojasi savimi. Ar man atrodo, ar jie visi tampa apsvaigę tik čia išvažiavę, nes jis pavadino mane gražuola. Arba jis rimtai visad būna apsvaigęs.
-Gal jau verčiau klounas, - atsisuku į Laura, kol ši toliau žvengia su Adromeda.
-Klounas?! Pasižiūrėk į save brangutę, - pradedu šmaikščiai šypsotis, kol Laura rimtai žiūri į mane - Džiaugiuosi, kad net būdama klounu nenusileidau iki tavo lygio, - Laura toliau rimtai žiūri į mane, kol visi aplinkui pradeda rėkti, kad suvarčiau ją.
Feliksas atrakina duris ir mes visi pradedam eiti link jų.
-Turim pranešti, kas nežinojo, kad čia yra Lana, - kai visi atsisėda aš šone lieku su kėdę, staigiai atsuku nustebusį žvilgsnį į Feliksą.
-Ji mano geriausio draugo mergina, - Nuleidžiu galvą ir nusišypsau išraudonuodama. Galėčiau būti. Ne, ne fuu. Pradedu pati prieštarauti savo minčiai.
-Žodžiu susikaupiam, - praneša Feliksas. Visi atsisuka į jo pusę. Baltą lenta prieš jį ir jis laiko raudona flamasterį.
-Rytoj Laura ir Adriana, skrenda į Prancūziją, - pridūria jis, kol Laura sėdi atrėmus galvą ir dėdama žolės suktinę tarp dantų. Adriana iš jos paima ir paverčia akis į mane.
-Nori? - paklausia ji, norėčiau paimti arba visai norėčiau atsakyti. Tokie dalykai, manęs per daug nevilioja. Dar ypač tokioje vietoje, kurioje nesijaučiu saugi.
-Ji nenori, - atsako Lukas pažiūrėjęs į mane ir nusukęs žvilgsnį į kitus, juk taip daryti jam ir reikia. Nors ir atrodo, kad negaliu pastovėti už save.
-Nekalbėk už ją Lukai, nejaugi praradai liežuvį, brangioji? - kreipiasi į mane ta pati, drąsioji.
-Ei, ei dabar apie taikinį, o ne apie Luko merginą, - pareiškia jis ir aš baigiu raudonuoti. Kodėl išvis esu čia... Visi atsuka žvilgsnius į baltą lentą, o aš tik apžiūriu juos visus. Visi vaizduoja tokius kietus, bet išlieka savimi. Matau, kad jie nesistengia vaidinti, jie tokie yra. Norėčiau kažkada prie jų pritapti. Visad norėjau tokios kompanijos.

Atrodo su tokiais žmonėmis, gali likti be galvos, bet svarbiausia su jais. Tai lyg tikri draugai, ir aš žinau, kad jie tokie. Aš žinau, žmones tokius kaip jie. Spėju, kad visą laiką Lukas turėjo nuostabių prisiminimų su jais.
-Baigėm, - Visi atsistoja, taip pat ir aš.
-Lana, mes trumpam su Maksu einam pasišnekėti, niekur neik. Būk čia, - jis mane perspėja ir nueina su juo.
Nuleidžiu akis, išsitraukiu telefoną ir pradedu žiūrėti socialinius tinklus. Man trūksta minčių ar net žodžiu apibūdinti kaip jaučiuosi, gal pagaliau pavyks turėti vaikiną ir būti laiminga su juo. Pagaliau atsiminti prisiminimus ir būti su šypsena arba turėti kažką šalia, ką gali vadinti savo ar kitais žodžiais, kuriais apibūdini savo meilę.
-Ei tu, - staiga pakeliu akis ir pamatau prieš save Adromeda. Ji tokia maža ir vaidina tokia didelę, nesuprantu ką ji čia veikia - Jie tu bandai susimesti su Luku, tau nepavyks, nes ji ir taip mano, - Aš pradedu garsiai pašaipiai juoktis.
-Taip jis tavo, sėkmės tau toliau, Adromeda, - atsistojus palieku kambarį ir netrukus sutinku kaip tik einantį iki manęs Luką.
-Važiuojam, - nusišypsojęs, pasako. Kad mano visas gyvenimas, būtų lyg nesugriautos ir sustatytos kortos.