Scars |✔︎|

20

Lukas Mars

Fernando, pradaro duris ir su manim pasisveikina. Jis visiškai nepasikeitė. Tos pačios akys ir tokie patys plaukai, nors ir praėjo visi metai. Valentina su manim ne pasisveikina, tik nueina iki bagažinės ir padeda abudu lagaminus.
-Heyy! Seni, kaip gera tave matyti! - kiek garsiau taria jis, o aš tik bandau klausytis ar Valentina neprašo pagalbos, kažkodėl šiuo metu tai įžvelgiu svarbiau, negu jo plepalai.
-Klausyk, sėsk varom, - pranešu jam. Jis atsisėda priekyje, o kai Valentina ateina su gaunu jos žvilgsnį. Ryškiai rudos akys, nuleisti akiniai. Jaučiuosi lyg į jos akis, galėčiau žiūrėti visą amžinybę. Krūtinė baigianti iškristi iš be petnešų trumpos palaidinės, bet ji su delnu prilaiko ir tyliai paprašo savo vaikino, kad jis ją praleistų.

°°°

Atsuku veidrodėlį į Valentinos pusę, kad galėčiau matyti jos purų veidą. Fernando toliau plepa apie planus Ispanijoje ir kaip mano, kad vestuvės su Valentina, turi likti planuojamos. Pasirodo, ji susižadėjusi. Bus tik dar įdomiau.
-O tu kokios panelės neturi? - staiga paklausia jis, ir Valentina pakelia akis nuo telefono. Mano mintyse pasigirsta žavus Lanos balsas. Kiekvienas momentas, mūsų susitikimas ir buvimas kartu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man ji nepatinka. Man su ją labai linksma, bet kažko trūksta. Ji nedega. Ji tiesiog gyvena. Ji nėra velnias.
-Ne, neturiu, - atsakau nusijuokęs. Tik dabar suprantu, kad kelias minutes tylėjau. Valentina plačiai nusišypso, atrodo, lyg ji rimtai skaito mano mintis. Fernando niekad nebus jai toks, koks buvau ar būsiu aš. Juk nenaujiena, kad Valentina jam neištikima.

-Kur dabar važiuojam? - paklausia Valentina
-Į gaujos namą, - pranešu. Ten visi gyvena. Tokiame dideliame, šone esančiame name. Kuriame net negalėtum pagalvoti, kad vyksta tokia mafija. Visi ten savi ir atsipalaidavę, negalvojantys apie darbą ar misijas. Prie jų jaučiuosi toks saugus ir geras - Laura ir Adriana išskrido į Prancūziją. Atlikti misijos, - pasakau ir netrukus įsuku į kiemą.

Šalia fontano pastatau automobilį ir Fernando iškart išlipa ir nubėga prie kieme sėdinčios šaikelės. Štai kaip jo ne vertinimas, man padeda artėti prie jo sužadėtinės. Atidarau duris ir palaukiu, kol ji prisislenka arčiau. Ištiesiu ranką ir ji nusiėmusi akinius, pažiūri į mane, o tada į ranką. Padeda savąją ir išlipus, atsistoja visų ūgiu prieš mane. Gal dvidešimt centrimetų žemesnė.
-Gracias, - atsako ji, žavingu balsu.