Scars |✔︎|

12

Guliu visą naktį ir velniškai laukiu kol Lukas, bent pamatys žinutę. Spėju, kad jis dabar saldžiai miega, kol aš kankinuosi ir tai įrodo, kokia meilę turiu jam. Nejaugi rimtai pasakiau, meile? Fu.

Kai mano telefonas suskamba, aš paimu jį į rankas ir randu jo paliktą žinutę. Kažkodėl nenustembu, kad jis tik atsiuntė nykštį į viršų. Tai mane baisiai įžeidžia. Kartais jaučiuosi, kaip ta kuri kreipia į viską dėmesio, arba ta kuri visad verkia ir reikalauja, kad ją kiti guostų, bet nežinau. Nesijaučiu pasiryžusi lygintis su Stella.
Dabar aštuonios ryto ir aš negaliu sulaukti, kol pagaliau galėsiu pradėti savo gyvenimą. Kol būsiu laisva ir niekas nelįs prie manęs.
Netrukus į mano kambario duris pasibaldoja, spėju, kad tai Marena su pagalbininkais nunešti labai daug lagaminų. Sukroviau visus drabužius, kad dabar turiu važiuoti su pižama ir tais pačiais sportbačiais. Jie paima po kažkiek daiktų ir aš pasiimu vieną lagaminą. Žinau, kad jis nėra labai lengvas, bet nunešu iki durų, o tada priėjus prie Marenos stipriai ją apsikabinu. Man tikriausiai per daug džiaugsmo, nes jau pradedu dalintis su visai ne prie manęs derančių žmonių.
Kai nueinu iki vartų, kažkaip pagalvoju, ar pradžioje nereikėtų palaukti tėvų, nes jie išvažiavo į darbą, o grįžta už valandos. Bet apėmus minčiai apie draugus, iškart įsėdu ir palaukiu kažkiek laiko, kol vairuotojas ateina, mes išvažiuojam iš stovėjimo vietos.
Parašau dvynukams apie atsikraustymą. Lukas nieko neatrašo, norėčiau pranešti, kad šiandien ateitų pas mane ar surengti kokį vakarėlį, bet tai būtų pirmas mano kartas ir spėju, niekam tai nepatiktų.

Staiga pro juodai užtamsintą langą pamatau, pati gražiausią namą. Ar galėtų kažkas su manim, ginčytis? Visiškai niekas.
Dalį viso namo, kuris yra dviejų aukštų sudaro smėlio spalva, kiek mažesnę dalį sudaro smėlio spalvos lentelės, o viena stiklu padengta siena, atsiveria į gražų vaizdą. Pro tą langą, kuris yra visą kone svetainę, eina kiti namai ir kalnai už jų. Kieme yra baseinas ir mažytė sporto salė.
Vairuotojas nuneša mano daiktus į vidų ir aš stipriai padėkojus uždarau duris, bet jas atidarau jau po kelių sekundžių kai prieš mane išdygsta pasidažiusi Nicki su Rickiu šalia, bei su dvejais buteliais šampano rankose.
-Oij, - reakcija numeris vienas
-Aš sakiau, kad šis namas nuostabus! - surėkia Nicki ir jos aidas palydi jos balsą. - Galim dainuoti Ricki, - jis susižvalgo ir tada pradeda dainuoti savąją mėgstamiausią dainą.

Nežinau ar po visko, kiek su jais buvo, galėčiau iš naujo gyventi be jų. Atrodo, lyg mano toks gyvenimas. Jie net gi geriau, negu mano tėvai. Aš, kad ir kas bebūtų visad mylėsiu juos daugiau nei savo globėjus. Kartais juos taip vadinu. Jie rėkia ir šypsosi. Atranda pozityvo, net ir tada kai atrodo, kad gyvenimo pabaiga. Atsikratau minčių ir grįžtų į realybę.

°°°

Nicki sukabina mano drabužius į spintą, o Rickis padeda man tvarkyti svetainę, kurioje visi nauji daiktai apmauti tam tikra plėvelė.
-Beje, kaip tas tavo draugas? - paklausia Rickis.
-Na, jis mane paliko kai mama prigavo, - pasakau jam ir prisimenu, tą visą momentą.
-Aš ir taip daryčiau, - pasako jis ir aš į jį pažiūriu. - Ne, ne juokauju, - jis nusijuokia ir mes toliau metam plėveles į šoną. Nauja sofa ir židinys šone. Minkšti siedmaišiai ir kelios sofos iš šonų. Ar galėtų būti gražiau.
-Aš jau baigiau! Sudėjau pagal spalvas! - ji nusileidžia laiptais ir dar apžiūrinėja viską iš eilės - O čia būtų man kambarys atskiras? - paklausia ji
-Neįsijausk mergyt, - pasiūlo Rickis
-Užsičiaupk čiolė, - atkerta ji. Man taip patinka jų brolystė. Turiu omenyje, kad jie taip stipriai vienas kitą palaiko, kad kuriam laikui grožiuosi, kaip Rickis laksto aplink kambarius ir gaudo Nicki su jo telefonu rankose. Staiga visą gražų momentą sugadina, suskambėjęs kitoks skambutis. Aš garantuoju, kad jį pakeisiu. Prieinu prie durų ir nežiūrėjus pro akutę, atidarau.
-Sveika, - taria jis. Tas paslaptingasis Lukas.
-Labas, - atsakau šoko būsenoje, tik girdžiu kaip Nicki su Rickiu nutyla ir abudu pradeda ramiau elgtis, kol visiškai nieko nebegirdžiu.
-Norėjau atsiprašyti buvau girtas ir sugebėjau tik užmesti tą sušiktą nykštį,
-Kad jis sušiktas sutinku, - nusijuokiu kiek linksmai.
-Imk, - jis ištiesia rankas su puokštę raudonu rožių. Jos tokios raudonos, kaip mano širdis kai su juo kalbu.