Scars |✔︎|

48

Moters skardus bei švelnus balsas slopina visas giesmes, kurias gėda vaikai. Net būdama čia ji mane nervuoja. Nepakenčiu to balso, jis tiesiog nedera prie vaikų.
Jaučiuosi labai sena sėdėdama viena tarp senjorų. Jų čia kaip antri namai. Vis dėl to sėdėdama tyloje bandau pagalvoti iki kokio lygio nusiritau. Einu į mišias. Prašau Dievo pagalbos. Esu nepajėgi kažką įveikti pati.
Pamačius laisvą kunigą, nueinu iki rudos būdelės atsiklaupiu ir pradedu išpažintį. Kol kas tai svarbiausia, ką aš galiu padaryti.
-Nusikaltau šiomis nuodėmėmis, melavau, mūšiau, beveik nužudžiau žmogų, nuvyliau savo tėvus ir neklausiau jų. Padariau dalykų prieš savo valią. Įsitraukiau į galima sakyti Mafijos veiklą, - Susikaupusios ašaros išsiveržia. Kunigas liepia nusiraminti - Daugiau nebeatsimenu - Pasakiusi jam, ilgai negalvojau ar pasakiau viską. Pasakiau daugiau nei norėjau. Pradėjau vardinti kas yra susikaupę manyje ir kaip sunkiai jaučiuosi. Jis paliepia pasakyti maldų ir palinki ramybės.
Atsiklaupusi prie dievo atvaizdo ilgai kartojau maldas, kol pati susivokiu, kad mišios baigėsi.

Perverčiu per žurnalą pilną mano nuotraukų. Numetu jį ant stalelio ir užsiimu už galvos.
-Mano karjera sušikta, mano reputacija sušikta, mano gyvenimas prakeiktai sušiktas! - Sušunku.
-Mieloji būna ir blogiau. Bet tikrai tas šunsnukis pamaišė tau protelį, - Gulėdamas ant lovos ir vartydamas kitą žurnalą prataria Ricki.
-Mane užknisa, kad tu mūsų neklausei,-Priduria prie kompiuterio sėdinti Nicki.
-Nicki nepradėk, - Atkerta jai brunetas - Nebūtina kaltinti jos. Lana nėra kalta dėl visko. Bet vis tiek šešiasdešimt procentų esi kalta, nes visus sprendimus ir pasiūlymus priėmei, -
-Tai ir privedė prie kosmetikos ženklo žlugimo, - Atšauna Nicki.
-Gal tau sukilo kažkokia neapykanta ant manęs? - Paklausiu atsistojusi savo draugės. Ricki tyliai liepia nusiraminti, tačiau nei aš nei Nicki jo neklausome.
-Turiu omenyje, kad jei ne tavo atlaidumas ir visi šitie šūdini dalykai. Mūsų firma toliau gyvuotų ir nepatirtų tokios gėdos! - Sušunka ironiškai ji.
-Nepamiršk, kad aš tave priėmiau į darbą ir tu su mano  firma neturi nieko bendro, - Atkertu, bet negaliu patikėti, kad tai sakau.
-Ak panelytė, per visą laiką kol tu trainojeisi su Mars aš sėdėjau ir dirbau ten viena su vaiku pilve!
-Tai ačiū tau! Man bučiuoti kojas?
-Prisimink, kad dirbti tau nebereikės! Bankrotas paskelbtas! - Surėkia tiesiai man į veidą.
-Kodėl man tai kartoji amžinai?!
-Nes tu dėl to kalta! Tu dėl to prakeikto Mars praradai visą savo ateitį! Tave žmonės dabar prisimins, kaip viena iš merginų, kuri buvo su Mars ir susigadino visą gyvenimą! Viskas yra užfiksuota! Tu to net nesupranti!
-Kodėl tau išvis tai rūpi? Kodėl tau rūpi mano ateitis ar net mano verslas!
-Nes man gėda, kad tu viską taip praradai! Man gėda pagalvojus, kad kažkada buvai laiminga ir ne vaikščiojai į bažnyčią prašydama pagalbos! Elgiesi kaip mažas vaikas! Tu net nesupranti, kad aplink tave yra žmonės, kurie tave myli! Kurie rūpinasi tavimi! Kaip tu to nesuvoki?! Žinai, man visko per daug! Nervuotis negaliu, todėl viso gero. Kaip sakoma 'Asta la vista beiby' - Ji pasiima rankinuką ir išeina, išjungdama puslapį ir palikdamą ant ekrano mūsų trijų nuotrauką, per išvyką į Kroatija. Atsisuku į šokiruotą Ricki ir pradedu verkti. Jis apsikabina ir bando raminti.
-Kodel man šitaip?!