Scars |✔︎|

27

Lukas glostė mano delną, sukdamas jame ratelius. Manyje kilo adrenalino banga. Ji vis nusileisdavo ir vis pakildavo. Bijau kutenimų, o ypač delnuose. Tačiau šį kartą, jo pirštų pagalvėlės tokios minkštos, kad jaučiu malonumą. Vien malonumą. Žiūrint į žvaigždes ir jaučiant jo pirštus savo delne.
Ausyse spranga senų laikų dainos. Viena po kitos ir pakeičia savo vietą.
Jau kurį laiką sėdim tyloje. Jausdami tik kaistančią atmosferą tarp mūsų abiejų. Atstumas išlieka tas pats. Laisvoje rankoje laikau kavos vienkartinį puodelį ir kojas susikeliu ant sėdynės.

-Ar manai, kad mes galėtume kažkada būti kitokie? - paklausia staiga jis. Mane patraukia dėmesį ir kiek keista, girdint tokį klausimą iš jo. Ypač iš jo.
- Manau, kad galim, - Žinoma, kad galim,
-Visiškai šimtų procentų, manai? - paklausia jis, kiek dvėjodamas.
-Juk sakiau, kad žinoma, - atsakau jam.
-Aš manau, kad negalime. Kuo gimėm tuo būsim. Turiu omenyje, kad manau, juk kokie esame širdyse, tokie liksim visada.
-Iš dalies tu tiesus, bet vis vien manau, kad kai labai nori, viskas gali pavykti, - parodau savo pozityvumo kibirkštėlę. Netrukus abudu nutylam.

Pažiūriu pro langą į baisiai juodą, deimantais blizgantį dangų. Stovime ant kažkokio šlaito, prie ežero. Galima šokti į vandenį. Keista, kad Lukas to nedaro. Šią akimirką, jaučiuosi taip gerai. Man nereikia nieko daugiau. Tik keli drugeliai pilve, jo pirštai mano delne ir mažas atstumas.

Mintyse automatiškai mintys pereina prie cigaretes.
-Lukai, gal nori parūkyti? - paklausiu jo ir atitraukiu delną nuo jo pirštų. Iš delninės ištraukiu pakelį ir vieną duodu jam. Jis priima ir užsidega iš smaukingo ištraukdamas žiebtuvėlį.
-Tu labai graži, - taria jis ir aš iš plaučių išpučiu dūmus. Išgirdus komplimentą nusijuokiu.
-Tu jau tai sakei, - primenu jam. Ir jis nesijuokia, kol man pradeda trūkti oro.
-Niekad, nenustosiu to kartoti,

Bangų atsitrenkimas į krantą ir garso išleidimas mane taip kamavo, kad norėčiau, būti tas bangų garsas. Norėčiau amžinai būti, gyventi visad skleisti kažką.
Nieko nelaukus, išlipau iš automobilio ir su suknelę, bei basa atsirėmiau į automobilio priekį. Po kažkiek laiko Lukas išlipa ir prieina prie manęs.
-Mesk tą cigaretę lauk, - jis paima ją iš mano pirštų ir pagriebęs už kaklo pradeda liesti mano lūpas. Atsakau. Akimirksniu. Nedelsiant nei minutės.

Nenoriu tai nustoti, nenoriu to pamiršti. Noriu būti su juo ir tik su juo. Jis pradeda atseginėti mano suknelę, bet aš ją prilaikau. Kažkodėl šį kartą nenoriu jokio seksualumo. Noriu, kad būtume tik jis ir aš.

-Ar nori išsimaudyti? - paklausiu jo. Netrukus pasitraukiu nuo jo ir pradeda nusiiminėti suknelę.
-Lana, tu nerimtai. - Ramiai, bet kiek ne tikėdamas pasako jis.
-Lukai, šiaip jei krentu aš - Krenti ir tu, nes plaukti man nesiseka, - atsakau jam ir nusirengiu visiškai nuogai. Juk vis vien, nėra ko slėpti. Viskas tas pats, kaip pas kiekvieną. Jis negali atitraukti akių ir vis dar klausia ar nežadu šokti. Bet ant jo žodžių, įsibėgėju ir pradedu skrėti.

Aš maldauju dievo, kad jis pasirodytų laiku.

Įkrentu į vandenį ir pradedu išnerti, bet trūksta oro. Mano širdis dreba, o kojas lyg atjungtos nuo smegenų, nežino, ką daryti. Mano plaučiuose tik cigarečių dūmai, jokio dėguonies. Mano veidas atsiranda po vandeniu. Užsimerkiu, bet noriu likti gyva.

Staiga pajaučiu rankas ant savo liemens ir vandenyje nusišypsau.

Jis pasirodė. Laiku.