Scars |✔︎|

54

Atsibundu, jo glėbyje. Šiek tiek pasišlykštėju, prisiminus kuo viskas baigėsi. Negaliu pakęsti kokia naivi ir kokia nesuprantama esu. Pati savęs nesuprantu. Žinau ir privalau laikytis atstumo nuo jo. Bus man ir jam geriau. Tačiau taip pat noriu visas sekundes, minutes leisti kartu. Padėjusi Luko ranka nuo mano pilvo, atsistoju ir užsidedu didžiulę haki spalvos palaidinę, dengiančią mano šlaunis. Tyliai uždarau duris ir nubėgu laiptais žemyn. Pasiimu telefoną, tačiau jis išsikrovęs. Įdedu įkrauti ir nueinu į virtuvę. Atsiremiu į stalą ir netrukus atsisėdu. Alkūnėmis palaikau savo galvą. Elgiuosi taip blogai, taip blogai, kad jei kokia nors draugė taip elgtųsi, aš juokčiausi arba mirčiau iš juoko. Chaosas su chaosiniais žmonėmis. Aš tiesiog noriu būti laiminga. Noriu jaustis saugi ir mylima. Noriu jaustis priimta ir gerbiama. Gaila, kad būdama prie Luko to nejaučiu ir niekad nejausiu. Jam jaučiu tik begalinę meilę. Daugiau nieko. Galiausiai kava pasigamina ir aš nieko nelaukusi, atsisėdu ant sofos. Pasiimu telefoną, kuris kažkiek pasikrovė ir randu kelias Ricki žinutės. Jis manimi nusivylęs. Esu tokia bloga draugė, kad net pačiai gėda. Nieko nelaukusi, numetu visus planus į šoną ir nubėgu greitai į viršų. Pasiimu kelis drabužius. Juodus džinsus, baltus marškinėlius ir paprastus 'Adidas' batus. Nuo netyčia per garsiai uždarytų durų atsibunda Lukas.
-Juk nežadi manęs palikti? - Paklausia jis, vos prasimerkęs. Kodėl mane tai žiauriai žavi? Jis atrodo toks paslaptingas.
-Turiu eiti, - Atsakau jam, bet neišeinu.
-Galiu prisijungti? - Paklausia jis, atsisėdęs.
-Nemanau, kad būtų gerai, - Jis priartėja šalia manęs ir paima ranką.
-Juk tu mano mergina tiesa? - Užduotas klausimas išriaužia paskutines smegenų ląsteles - Nebūtina galvoti, ką kiti mano apie mūsų santykius, - Jis šiek tiek pasilenkia ir sujungia mūsų lūpas.

Užsidedu akinius ir išeinu pro duris. Jis atsisėda į keleivio vietą, o aš užkūrus variklį pradedu važiuoti link ligoninės.
-Keista, kad tavo langai nėra užtamsinti,
-Reikėtų, - Vypteliu. Kai vos atsirandu prie pastato, pastatau automobilį ir iškart išlipu, greitai nueinu. Nenoriu, kad jokie paparaciai pagautų mus. Nesu tam pasiruošusi. Atėjusi iki registratūros, apsidžiaugiu, kad tai nėra ta pati administratorė. Prisistatau kaip lankytinė ir tada tiesiog nueinu iki jos palatos. Mintyse liepiu sau nusiraminti, liepiu galvoti pozityviai. Tačiau žinau jų reakcijas. Jie manimi nepatikės. Nepatikės ką darau ir su kuo esu. Aš esu tokia pasimetusi.

Priėjusi prie Nicki koridoriaus, kuriame yra jos palata. Susikaupiu ir pradedu eiti. Sėdintis Ricki iškart pamato mane ir atsistoja, jo veide šypsena. Tokia plačią šypseną gali matyti ir iš tolo, bet suprantu kada Lukas atsiranda už manęs. Žibančias akis uždengia pilnatis ir šypsena dingsta. Dvynių mama, atsistoja, bet gavus šiokį tokį šoką, atsisėda. Galiausiai prieinu prie jų.
-Lana, ką čia darai? - Paklausia šiurkščiai jis.
-Aš pas Nicki, - Atsakau jam. Nieko daugiau nesakius, pasibaladoju ir įeinu į palatą.
Nicki skaito knygą, vos pamačius mano veidą atsisėda ir knygą užverčia. Ji pavargus, maišeliai po akimis ir keli susiūti randai ant veido. Avarija buvo stipri, labai stipri.
-Nicki, aš-aš, - Ji mane nutildo. Atsisėdu ant jos lovos kraštelio.
-Lana nieko nesakyk, - Jos balsas tylus, bet girdisi kaip jis virpa.
-Nicki, aš noriu atsiprašyti, - Pravirkstu. Mano akyse iškart pasirodo. - Nežinojau, kad taip nutiks ir jaučiuosi tokia kalta. Aš nieko negaliu padaryti, aš jį myliu. Bet manęs niekas nepalaiko, nežinau ką daryti. Visi į mane spjaudo bjaurius žvilgsnius ir aš nežinau..., - Ji paima mane arčiau ir apsikabina.
-Lana, nepamiršk, kad mes sesės. Aš tave mylėsiu, kad ir kas bebūtų. Kad ir kokia klaidą darai, suprask, kad labai myliu tave,