Scars |✔︎|

45

Jaučiu kaip sėdynėje pasidaro nebepatogu. Jaučiu, kaip kiekviena kūno dalis prašosi patogumų ir skausmo nuėmėjų. Tai ir prikelia mane nuo miegų. Tas pats pavogtas automobilis ir be marškinėlių sėdintis Lukas. Saulė kyla iš gelmių ir karšta darosi jau dabar. Įjungtas kondicionėrius pučia man tiesiai į veidą.
-Labas rytas, gražuolė, - Jis uždeda ranką ant mano šlaunies. Užtinusios akys pasimato prieš veidrodėlį.
-Labas rytas, - atsakau jam - Kur važiuojam? - Paklausiu dar vis gaudydama kvapą.
-Na, pamaniau, kad būtų gerai abiem kažkur nuvykti. Todėl važiuojam į mano dėdės miestelį,
-Mano tėvai nieko nežino, mano draugai ir telefonas baigia išsikrauti, - pareiškiu jam.
-Tau aštuoniolika, gali paskambinti draugams, o pakrovėją turiu, - Atsako jis ir toliau važiuojam nežinia kur. Jaučiu kaip širdis tuoj išsprogs iš krūtinės. Man atrodo, kad važiavimas kažkur su nepilnamečiu yra gyvenimo klaida. - O  šiaip tai manau, dabar bus linksma, - Nusišypsoja šmaikščiai. Tai mane baugina.

Lukas įsuka į kažkokį žvirkelį ir staiga atsirandame prie namelio ant ratų.
-Štai čia mes kurį laiką pagyvensim, - pasako jis man.
-Iš kur gausim pinigų? - Jaučiu kaip įsiaudrinusi ir susijaudinusi esu. Man tai nepatinka ir visiškai manęs nedžiugina.
-Lana, mes milionėriai! - Surėkia jis ir netrukus atrakina autobusiuką.

Įėjusi viską apžiūriu. Maža patalpa, viduryje išsitiesia lova, o šone maži foteliai. Maža virtuvėlė ir langelis.
-Žinojau, kad tau čia patiks, - Prakalba Lukas.
-Aš nesakiau, kad man čia patinka, - Atsisukusi pažiūriu į jį, šmaikščiai dar vis žiūrėdama.
-Lova labai patogi, - Praneša jis - O dabar einam į miestelį. - Jis numeta kuprinę maisto ir kažkokių drabužių
-Ar drabužius ir pavogei? - Paklausiu, priėjusi prie kuprinės. Išsitraukiu kelias palaidines ir pažiūriu, kad kaina stulbinantį.
-Juk aš nevogiu, - Paimu kelis džinsus ir vienus užsidedu. Jos priglunda, o tada užsidedu ilgą paprastą baltą palaidinę. Susirišu plaukus užsimaunu paprastus sportbačius. Jis stovi ir laukia manęs, kol galiausiai abudu išeinam.
-Man patinka, kaip atrodai, - Pakomplimentavęs, automatiškai liepia man išraudonuoti. Atsisėdusi į automobilį, palaukiu kol jis užkūria variklį, o tada pajudam.

Važiuojam link atrakcionų parko. Matosi iš tolo. Laikas kol leidžiam kartu. Įsivaizduoju, ar tikrai darau klaidą, važiuodama su juo ir jausdamasi gerai, nors ir nepažįstu jo taip gerai. Nereikia mums žodžių, mūsų žodynas tiesiog pripildytas. Tam nereikia amžinai kalbėti arba nereikia amžinai klausinėti klausimų, kad pažintum žmogų, svarbiausia su juo praleisti laiko. Lukas yra labai trapus žmogus, ir turiu didžiulį norą būti su juo. Galėčiau į jį žiūrėti, valandų valandas. Ta darau dabar, kol jis atsisuka ir pagauna mano žvilgsnį. Nusišypso, o tada pastato automobilį, kažkur šone.
-Turiu žolės, - Sustojęs, praneša man. Įtraukia suktinės, o tada duoda man. Galvą šiek tiek apsvaigsta, bet ne taip stipriai.

...

Su Luku susikabinę einame keliu. Priešais atrakcionų parkas. Jis rūko cigaretę ir vienoje rankoje, laikosi mano ranka. Jaučiuosi tokia saugi. Tokia laiminga. Nemaniau, kad buvimas čia, atvers kitokį jausmą, kitokius jausmus kurios šiuo metu jaučiu. Girdėdama triukšmingą muziką, pradedu šokinėti ir eiti prieš jį. Jis žiūri į mane ir galvoja, gera turėti mane.
-Kaip gera turėti tave, - Jis prieina prie manęs ir apsiviniojęs rankas aplink mano liemenį, pradeda bučiuoti kaklą. Ir lūpas.