Scars |✔︎|

30

Lukas Mars

Grįžtų namo. Įsuku į didžiulio namo kiemą ir šone pastatau automobilį. Dar vis pasimetęs savo mintyse, bandau suvokti. Lana susipažino su Valentina. Galvojau, kad taip būna tik filmuose. Norėčiau, tikrai manyti, kad man nusispjaut. Juk Valentina niekad nesužinos, kad ji mano draugė ir, kad Lana niekad nesužinos, ką darau už jos nugaros. Jaučiuosi šudinai.

Įėjęs, numetu batus ir pradedu eiti link virtuvės. Viena tarnaitė valanti koridoriuje dulkes ir tėvas šnekantis su mama.
-Kartojau tau, kad mes turime keisti planus, - pareiškia mama. Pasiėmęs virtuvėje esantį "kokakolos" butelį, įsipilu į stiklinę ir įsikišęs ranka į kišenę, vis gurkšnodamas nueinu ramiai į svetainę.
-Aš nemanau, kad tai pati geriausia mintis, - jo raukšleta ranka, atsimuša nuo kaktos garso. Jie vėl pykstasi dėl turto.
-Dėl dievo meilės, Hendrikai!- ji atsistoja. Mano mama tokia žema, kad taip vaikiškai atrodo - Aš tik noriu, kažkiek turto pervesti mūsų dukterėčiai. Ar taip sunku?! Tu nesupranti, kad jos gyvybę man yra labai svarbi ir kaip būdama jos krikštamotė, turiu pareigą, ją rūpintis! - pareiškia ji, o aš tik pasitraukiu nuo durų ir pradedu eiti link laiptų. Jaučiuosi labai atsipalaidavęs, bet taip pat ir suirzęs.
-Ei, Lukai! - staiga pašaukia tėtis, kai pradedu lipti laiptais. Aišku, kad jis visur nori įtraukti ir mane. Netrukus, stoviu prie jo.
-Sūnau, kaip sekasi? - paklausia meiliai mama.
-Gerai, - atsakau visiškai neturėdamas nuotaikos.

Mano tėvams, niekad nerūpėjo mano emocinė ar psichinė sveikata. Jie tikrai manė, kad pinigai nustato mano laimės kainą. Tačiau, ar esu dabar laimingas būdamas vienas iš turtingesnių šeimų?

Netrukus nieko nelaukęs, nueinu į savo kambarį. Nieko sau, galvoti, kad esu labai labai pasimetęs ir sutrikęs. Dažnai tai kartoju. Taip jaučiuosi.
Prie jos, moku būti savimi. Prie jos man išeina kažką įveikti. Prie jos jaučiuosi silpnas.

O Valentina.

Staiga griunu ant lovos ir uždedu galvą ant rankų.

Ji karšta. Ji turi atmosfera. Ji turi kažką tokio, kad verčia mane jaustis, vyresniu. Kas verčia jaustis, didvyriu ar džentelmenu.

Nežinau, kodėl pradedu jas lyginti, kai Valentina išteka visai neužilgo. Žinau, kad ji nelaiminga. Aš tą jaučiu.

Paimu telefoną į rankas ir pirštu versdamas į viršų naujienas, išgirstu durų baladojimą. Pro jas įeina Maksas ir tai mane žiauriai pradžiugina. Ko man reikėjo, visą laiką.

-Gerai seni, žinau. Tu turi merginą, - iškart eina prie reikalo, atsiguldamas šalia manęs.
-Ne, Maksai viskas ne taip, - bandau atsikirsti. - Ir beje, kaip tu čia patekai? - paklausiu, pagalvojęs apie visiškai nepakenčiama mamos elgesį, kai Maksas pasirodo jos akyse. Ji vieną kartą netgi kvietė policiją.
-Tavo mama su tėvu, sėdėjo terasoje. Paprasta ir lengva, - pasako jis - Gerai, man tiesa sakant labai įdomu apie tą Houston'ų dukrą...
-Ji graži, viskas su ją tvarkoje, - pradedu aiškinti
-Bet ji dar ne permiegojo su niekuom? - paklausia jis ir aš įdėmiai išdėstau momentus, kai ji guli po mane.
-Maksai! Aš nežinau, ar tai tikrą, - pasakęs suprantu, juk pasakiau kaip jaučiuosi. Jis nutyla - Jaučiuosi silpnas prieš ją, jaučiuosi bejėgis su nulis galių. Ji mane užvaldo, - prasitariu.
-Tu ją myli, - tik priduria jis
-Ne, Maksai tai ne meilė,
-Tai kas tada?! - surėkia jis, praradęs kontrolę. Narkotikai visiškai pražudė jį.
-Aš... aš. Aš nežinau, gerai! - užsidengiu veidą delnais ir tarp mūsų stoja nejauki, bet verta tyla. Nejaugi, ji pavertė mano širdį dar viena įsimylėjusia!