Scars |✔︎|

32

Nicki dar vis nustebusi žiūri į mane ir toliau kalba žmonėms apie prekę. Žinoma, atitraukiau akis nuo jo ir toliau maišiau, kol ant lėlės veido, parodžiau antakių dažų spalvą.
-Kaip matote, spalva yra labai tikra ir visiškai natūrali, - praneša Nicki, kol dažau.
Padėjus maišiklį, bandau numoti mintis apie Luką. Jis dar vis žiūri į mane. Abidvi pradedam, dėkoti žmonėms, kurie susirinko. Sustojam ties raudoną liniją ir pasirodo mano bei Nicki tėvai. Jie vėluoja, bet tai jiems juk įprasta. Galvoju, kad tėvai nesirūpina savo verslų.
Mano mama su tėčiu, atsistoja prie linijos su auksinėmis žirklėmis ir suskaičiavę iki trijų, nukerpa. Visi pradeda rėkti ir ploti.
-Labai ačiū! - sušunka mama ir pabučiuoja tėtį. Jie tokie įsimylėję. Negalėčiau patikėti, kad po tiek laiko, jie vis vien myli vienas kitą, kaip jaunystėje.
-Tavo mama atrodo, pritrenkiančiai, - pakomplimentuoja.
-Tai nueik ir pasakyk jai tai, - atsakau Nicki ir ji pajuda link mano mamos. Netrukus jos apsibučiuoja žandus ir Nicki grįžta šalia manęs.

Gavus laisvą minutę, bandau akimis ieškoti Luko. Tarp įvairių žmonių veidų, tačiau vietoj jų pamatau stovinčią Valentiną. Kažkodėl baisiai apsidžiaugiu.
-Sveika! - pasisveikinu su ja ir mes apsikabiname. Garbabotais plaukais ir kepurę, stovintis vyras nusišypso ir pasirodo jo dobutės. Man rodos čia jos sužadėtinis.
-Lana, čia Fernando. Mano sužadėtinis, - pristato ji.
-Hola, labai smagu, kad savo prekę vis plečiat. Ispanijoje ji itin populiari, - Iškart prisimenu, kad ji iš Ispanijos.
-Stengiames, nebankrutuoti, - netrukus tryse nusijuokiam. Jis turėtų būti labai laimingas, turėdamas tokia gražią sužadėtinę. Manau, net ir Rickis rastų  normalios orientacijos dalelę savyje.

Netrukus žmonės apstoja prie kasos pirkdami įvairiausias prekes, kol jos su nuolaidą. Nicki nespėja tvarkytis, todėl sustoju ties kita kasa ir pradedu priiminėti žmones. Po pusvalandžio, žmonių eilės apmažėja ir mes kartu sumažinam savo tempą. Paskaudo rankas.

Valentina stovėjo ir šnekučiavosi, su Fernandu. Jie mieli, bet jos veidas nėra labai laimingas. Ji atrodo, tuoj verks.
Dar be to, Valentina atrodo tokia jauna. O jis jau einantis trisdešimt.
-Ei, ei! Lana skubinkis! - staiga atsibudusi iš apmąstymų, pažiūriu priešais save. Didžiulė eilė. Suprantu, kad net ir labai norėdama negalėsim pailsėti.

-Gal norėtum išgerti kartu kavą? vaišinu, - paklausia ji ir aš nusišypsoju. Bet pagalvoju, kad žmonių eilė nesibaigė. Ji ilgėja.
-Aš... Nežinau, turiu labai daug darbo, - atsakau jai.
-Ji eis, eis. Aš prisiimu atsakomybę už šią milžinų eilę. Eik, skaniai išgerkit ir paimk man, vieną ekspreso. - praneša ji ir aš stipriai apsikabinus, padėkoju.

Pradedam lipti laiptais iki antro aukšto, o tada atsiduriam 'Starbucks' kavinėje.
-Kokia kavą imsi? - paklausia manęs.
-Spėju, kad trys viename, - atsakau jai ir ji linkteli.

Matau liūdesį jos akyse, ji nelaiminga.