Scars |✔︎|

28

Paryčiui Lukas, pradėjo važiuoti link namų. Pradžioje užvėže mane, o tada pats išvažiavo. Praeitos dienos vakaras, buvo kitoks nei man įprastų. Gal dėl to, kad abudu, buvome tik mes abudu...

Grįžus, nusiėmiau visus drabužius ir nuėjau miegoti nuoga. Man tai įprasta.

Kiek prasibūdinus, supratau, kad jau rytas. Saulės spinduliai ir veikiantis veiksmas, Kalifornijoje. Mano nosį patraukė skanus kavos kvapas, negalėjiu suprasti.
-Ar aš palikau kavos aparatą, įjungtą? - pati savęs paklausiu ir užsidėjusi chalatą pradedu lipti laiptais žemyn. Maldauju, kad nebūtų kokių nors žmonių, kurių nepageidauju. Tačiau už kampo pamatau stovinčią moterį - Ne, nu mama. - iškart nusiraminu, pamačius ją. Tačiau ji nėra žmogus, kuris pagyvintų mano dieną.
-O, Lana! - sušunka ji - Važiuojam į mišias, turim eiti išpažinties, - iškart užsiimu už galvos.
-Tu išprotejai.

Atsistojus prieš veidrodį, pradedu derinti prabužius prieš save. Juoda suknelė ir auliniais kareiviškais batais. Surišu plaukus į arklio uodegą ir pasidarau lengvą rytinį makiažą.

Keista, kad mano šeimoje tai vyksta. Kol trankausi kitame gyvenimo styliuje, mano tėvai vis tikina, kad po mano pusseserės mirties, egzistuoja dievas. Keista girdėti, tai, kai visiškai netikiu į jį. Ir nesu jo vaikas ir nesu kažkoks žmogus, kuris baisiai jį garbintų.

-Lana, judinkis! - surėkia mama ir aš dar pasitvarkius plaukus, bei nuo suknelės nuėmusi plaukus, pasiimu per petį einančią juodą rankinę. Pradedu eiti pro duris ir leistis laiptais. Apačioje stovi tėtis apžiūrinėjantis įvairias statulas.
-Sveika, dukrelė,
-Labas tėti, - atsakau jam ir netrukus praleidžiu tėvus ir pati užrakinu duris. Įsėdam į juodą automobilį. Staiga mano telefonas pradeda skambėti, o pažiūrėjus į ekraną, pamačiau Luko vardą. Atmetus, gaunu iškart žinutę.

Lukas :Labas, gal norėtum papietauti kartu?
Aš: nežinau, ar galėsiu. Varau į mišias.

Tada dar po kelių minučių, tikiuosi, kad gausiu atsakymą, bet jis taip ir neatsiranda mano ekrane.

Privatus vairuotojas, sustoja šalia bažnyčios ir mes visi padoriai išlipam iš automobilio. Susirinko visi garbingieji, kurie laimina mano pusseserės mirtį. Šiandien penki metai.

Susirenka įvairių žmonių, kurie matę ją vos kelis kartus ir tai, kai ji buvo visai kūdikis. Pripažinsiu, kad ir aš ją per daug nepažinojau. Mes lyg ir nesutarėm. Bet kai ji mirė, vis vien verkiau kelias savaitės. Ji buvo žmogus, kuris tiesiog buvo. Ji nerodė man jausmų, ji manęs neapsikabindavo, bet aš jutau, kad ją turiu. Kad ji šalia manęs.

Staiga kunigo balsas pradeda skambėti ir aš su pirštais pereinu per savo kaktą, krūtinę ir pečius. Atsiklaupiu, o tada vėl stojuosi. Kol nueinu prie būdelės. Atsiklaupiu.

-Garbė Jėzui Kristui, - tariu taip, kad mane jis tinkamai girdėtų.
-Per amžius amen, - atsako jis, širdingai.
-Išpažinties buvau prieš du mėnesius - neilgai dvėjodama pasakau. Gerajam Dievui, nusikaltau šiomis nuodėmėmis. Melavau, rūkiau, neklausiau tėvų, įžeidžiau, apkalbinėjau...

..................                  

Fainai ane?