Kaip surasti meilę ( Baigta)

1.Gabrielius

- Velnias, kaip suknistai skauda galvą!
Vos suinksčiu, bandau atmerkti akis, bet vokai visiškai manęs neklauso. Toliau keikiuosi mintyse ir siunčiu visą pasaulį po velnių.
- Šūdas, kodėl vakar tiek geriau!

Toliau urzgiu iš nepasitenkinimo, kaip visada prisidirbau. Kodėl reikėjo tiek vakar lakti?! Tiesa, nes tipo baigiau universitetą, nors geriau pagalvojus, aš jo nelabai lankiau, tiksliau visai buvau ten tik pora kartų. Ir tuos tik per pertraukas, kad pakabinti naujų panų. Jums kyla klausimų, tada kaip galima baigti universitetą ir dar gauti diplomą? Elementaru, turiu "auksinius" tėvus, kurie man tai nupirko. Aš pats stebiuosi, kaip visi dėstytojai sutiko būti papirkti, bet mūsų pavardė turbūt nemažai irgi pagelbėjo. Aš esu Gabrielius Lionsas, būsimas sušiktas įpėdinis imperijos, kurios nenoriu valdyti. Mano tėvas yra šiuo metu pats turtingiausias Arizonos žmogus, kuris valdo beveik ją visą. Visi bijo mūsų, kai kurie gerbia, bet labiausiai nekenčia, bet negali nieko padaryti. Mūsų šeima yra tarsi kažkokia kaip mafijos tipo, tėvas verčiasi nelegaliais darbeliais, prisidengdamas legaliomis veiklomis, tokiomis kaip barai, kavinės ir panašus mėšlas, per kurį lengviau plauti pinigus ir sukti nešvarius darbus.

Bandau atsimerkti ir pagaliau pavyksta praplėšti akis, bet nuo šviesos gausos, vėl užsimerkiu. Pamirksėjęs priprantu prie šviesos ir pilnai atsimerkiu. Reikia susigaudyti kur esu, o esu sumautoj mašinoje.

- Šūdas, dar ir nugarą skauda.
Bandau atsitiesti, bet kūnas vargiai manęs klauso.
- Kas per mėšlas?!
Užriaumoju ir trinkteliu į vairą su rankomis. Kodėl aš čia užmigau, o ir dar neaišku kur?! Pro langus žiūriu ir matau tik aplink laukus, daugiau nieko, tik kažkoks sušiktas žvirkelis. Kažin kaip čia atsiradau... Nebegalėdamas daugiau kęsti galvos skausmo, bandau atsisėsti ir paieškoti nuo skausmo vaistų. Manau, kad po porankiu turėtų būti, pakeliu jį ir suradęs išsilukštenu dvi tabletes, įsimetu į burną. Pradedu dairytis gal rasiu vandens ir mano maldos išgirstos, ant sėdynės mėtosi nugerto pusę butelio vandens. Užgeriu tabletes ir vėl atsilošęs į sėdynę užmerkiu akis. Užmušiu Dantę, kad tiek prigirdė. Pala pala, dar ir koksą šniojom.

- Tai totali šikna. Va dėl ko mirštu ir nelabai pameniu kaip čia atsidūriau. Na, Dante, atsiimsi, kad neprižiūrėjei manęs.
Sugriežiu dantimis. Kodėl aš vis pasirašau su juo gerti, visada taip nutinka. Iš pradžių tik geriame, o po to sumanome pakvailioti ir prasideda šios visos nesąmonės: narkotikai, merginos ir dar daugiau alkoholio. Niekada nepasimokau neprasidėti su juo. Nors ką aš čia apgaudinėju, mes abu velnio vaikai, abu sugadinti gyvenimo ir mūsų sielos tokios tamsios, kad vargu ar dar tokius idiotus kas pažįsta.

Dantė, nors tiksliau Danielius, mano vaikystės bičiulis, užaugome vienoje smėliadėžeje. Jo motina dirbo mano auklę, todėl praleidome nemažai laiko kartu, gyvenome tame pačiame name. Ir jei atvirai, jaučiu jo mama yra labiau man mama, negu tikroji mano motina. Dantės mama manimi rūpinosi kaip savo vaiku, tik jos dėka vaikystė buvo netokia baisi ir liūdna.

- Reikia parūkyt.
Pradedu knisti automobilį, kad rasti cigaretes. Radęs durelėse cigaretes ir ant sėdynės žiebtuvėlį prisidegu ją. Bandau atsidaryti langą, bet jis neveikia.
- Keista, nejau išsikrovė akumuliatorius?!
Praveriu duris, kad neuždusčiau nuo dūmų ir bandau pasukti raktelį, bet nieko. Bandau vėl ir vėl, tačiau jokio efekto.
- Velniop, velniop...
Pradedu rėkti ir daužyti į vairą, suprantu, kad akumuliatorius tikrai išsikrovė. Surūkęs cigaretę išmetu ant kelio nuorūką.

Gražu, esu velniai žino kur ir neturiu kaip iš čia išvykti, kažkoks kosmosas. Aišku nepirmas kartas kai atsibundu ir nežinau nei kur randuosi, nei kaip ten nusigavau. Bet tokios šiknos dar nebuvo. Bandau prisiminti kaip vakar ėjosi viskas, bet atsimenu tik nuotrupas. Prisimenu, kaip pradėjome su Dante gerti viename iš tėvo klubų. Tada atsimenu, kaip prisijungė gal keturios merginos, kurios pačios pasiūlė kokso. Šiaip niekada neimdavau svetimų narkotikų, nepasitikėjau kitais, visada pats pasirūpindavau šiais dalykais. Nors jei atvirai, visas klubas būdavo prikištas tiek narkotikų, kad turbūt būtų užtekę pusei Amerikos...

- Telefonas, kaip anksčiau nesusigaudžiau.
Pradedu jo ieškoti ir vos randu ant galinės sėdynės. Pasiimu jį, tačiau jis išsikrovęs.
- Tu turbūt juokauji!
Keikiuosi kaip koks laukinis. Kodėl taip šiandien nesiseka...

Išlipu iš automobilio ir pradedu dairytis. Jokio ženklo ar šiaip kažkokios užuomazgos, kad suprasčiau kur esu. Atsirėmęs į mašiną nuslystu ant žemės. Ši kart turbūt prisidirbau dar rimčiau, kaip po galais reiks parsigauti namo!?

Toliau visus siunčiu po velnių, kai išgirstu kažkokį balsą. Atsisuku į laukus ir atsistoju, kad geriau matyčiau. Ir tikrai, matau, kažką brenda per laukus. Prisimerkiu ir bandau įžiūrėti kas ten galėtų būti, bet saulė labai spigina ir tarp geltonų javų matau tik, kad tai šviesus žmogus. Balsas artėja ir pradedu suprasti, kad tai moteriškas balsas. Reiktų gal pašaukti.

- Ei, tu!!
Sušunku, tikiuosi išgirdo. Matau kaip judantis objektas sustoja. Nustoja braukti per javus ir prisidengdama veidą pakelia galvą. Aš pradedu mojuoti rankomis, tikiuosi nepradės bėgti. Ji pradeda eiti link manęs ir man palengvėja.
- Ačiū tau.
Pasižiūriu į dangų ir padėkoju tam kuris ten aukštai. Nors turbūt tokiam kaip man reiktų žiūrėt žemyn ir dėkoti tai pabaisai su ragais. Vėl pasižiūriu į artėjantį siluetą.
- O ji visai gal ir nieko.
Sumurmu sau. Kol ji artėja galiu ją apžiūrėti. Jos šviesūs plaukai kaip javai ir ilgi, ji juos susipynusi į kasą, ant galvos gėlių vainikas.
- Ten turbūt vaikas dar, nors gana aukštas.
Ji apsivilkusi balta suknelę iki kelių, matau tai nes ji jau beveik išbridusi iš laukų.
- Hmmm...gal ir ne vaikas.
Jai priartėjus per porą metrų nuo manęs matau jos figūrą, kuri tikrai nebloga, lieknutė, bet ne kaulėta. Aš žiūriu į ją ir tarsi jaučiuosi užhipnotizuotas.

- Kas tu?
Jos balsas mane prižadina, jis toks melodingas tarsi nimfos. Pakeliu akis ir sustingstu. Ji tokia graži, tyra, tarsi ne iš šio pasaulio... O jos akys tarsi rugiagėlės šiuose laukuose. Bandau kažką sakyti, bet jaučiu kaip užsikertu ir atsikrenkštęs vėl bandau.

- Labas.
Ji suraukia nosytę ir tai taip mielai atrodo, žvelgia į mane ir turbūt bando suprasti iš kur aš čia atsiradau.
- Gal turi telefoną?
Ji sumirksi ir dar labiau susiraukia.

- Telefoną?
Ji paklausia ir prikanda lūpą, mano žvilgsnis įsminga į jos lūpas, jos tokios putlios, kad net norėčiau pats krimtelti jų. Stop! Kas čia dabar?!
- Kas tai yra?
Man atvimpa žandikaulis. Kaip tai kas, čia gal pokštas? Pamoju jai savo išsikrovusiu mobiliuoju. Ji pažvelgia į jį, prieina arčiau ir aš užuodžiu gėlių kvapą, jis toks saldus ir malonus, kad net užsimerkiu. Ji paima man už rankos ir aš visas nutirpstu, toks keistas jausmas.
- Tai telefonas?
Ji taip arti manęs ir pakelia savo mėlynas akis, o aš vėl prarandu kalbos dovaną. Bandau save suimti...

- Taip.
Jaučiu kaip balsas virpa, to nebuvo labai ilgai. Ji pradeda kvėpuoti tankiau, nuleidžiu žvilgsnį į jos krūtinę, o ji be liemenėlės. Matau, kad nuo mano žvilgsnio ji lyg nuraudo. Nebūk gyvulys Gabrieliau!
- Kaip suprantu, neturi jo? Gal tada pasakysi kur aš randuosi?
Žvelgiu į jos veidą ir ji vėl raukosi. Kas čia dabar, juk elementarus klausimas. Ji nuleidžia galvą ir ją papurto.

- Aš nežinau.
Tu turbūt juokauji, kažkokia nesąmonė. Gal ir ji pasiklydo, bet nepanašu, kad bijotų ar panašiai.

- O kur tu gyveni?
Reikia kažką išsiaiškinti, nes jaučiu kaip nervai kyla ir demonai bunda, dar tas galvos skausmas. Ji paleidžia mano ranką ir žengia žingsnį atgal, ne jau ją išgąsdinau? Velnias.

- Gale šių javų.
Ji pamoja ranką į tą pusę iš kurios atėjo. Ji gyvena čia, bet nežino kur? Na dar tokių pievų negirdėjęs. Dabar tikrai pyktis ima viršų.

- Ir nežinai kur randiesi? Nežinai adreso?
Jau pradedu šaukti, o ji atstato savo smakrą ir pasižiūri į mane taip pat piktai.

- Taip.
Ji irgi užrėkia ant manęs. Ji visai manęs nebijo. Kas ji po galais?!