Kaip surasti meilę ( Baigta)

59. Gabrielius

- Žmogau, tai geras planas.
Keleivio sėdynėje sėdintis Dantė rūko jau turbūt ketvirtą cigaretę kai sustojome.

- Tai šūdinas planas!
Piktai sušnypčiu.

Mėšlas. Kodėl aš visada jai nusileidžiu?! Mano iki šiol rankos dreba. Tik ji sugeba mane taip išprovokuoti, dar tokios užsispyrusios moters nesu sutikęs. Nors gal Meilė panašaus būdo, nesistebiu, kad jų kraujas vienodas.

- Gabi, ji teisi.
Aš sugriežiu dantimis.

- Užsičiaupk, nes tikrai tuoj gausi į dantis.
Pro sukąstus dantis ištariu, bet Dantė tik pavarto akis dėl mano tariamo grasinimo.

Aš kartais jo nekenčiu, nes jis po galais teisus, kaip ir ji. Bet man nuo to nelengviau. Ji ten dabar viena su tais kaukėtais vyrais ir man tai velniškai nepatinka. Tai mane veda iš proto. Aš per ją pražilsiu anksčiau laiko.

- Mes čia, jai nieko blogo nenutiks.
Tyliai, bet tvirtai suburba Dantė ir aš tik giliai įkvepiu.
- Aš kažkodėl galvoju, kad tai Rebekos darbas. Manau ji Saulę nori pagrobti tik dėl pinigų. Labai abejoju, kad ryžtųsi kam nors daugiau.
Lyg skaitydamas mano mintis priduria.

Aš galvoju tą patį. Kad už viso to slepiasi ta kalė, aš abejonių neturiu. Bet ne jos smegenėlėms sugalvoti tokį planą. Čia turi būti dar vienas žmogus ir mane tai labai nervina.

- Aš žinau, bet nenoriu, kad jai kas atsitiktų.
Pavargęs sumurmu ir Dantė linkteli galvą.

Po kelių akimirkų prie apleisto pastato, kuriame yra mano rugiagėlių mergaitė, sustoja man gerai pažįstamas Rebekos automobilis. Iš jo išlipa ji ir apsidairo, kažką pasilenkusi sumurma atgal į mašiną ir iš keleivio pusės išlipa Alekas.

- Šūdas.
Tyliai sukužda Dantė.

Aš sugriežiu dantimis. Tas idiotas man niekada nepatiko, bet galvojau, kad jis nėra toks kvailas grobti mano žmona. Po pobūvio jo daugiau nemačiau, turbūt per jį susikukiavo jie.

- Jis mano.
Pro sukąstus dantis ištariu ir nieko nelaukęs išsitraukiu ginklą.

- Ramiai seni, tegu jie užeina į vidų, mes po jų.
Aš užsimerkęs bandau nuraminti savo siautėjančias mintis. Bet matau tik vaizdą kaip tiems dviems asilams nuraunu galvas.
- Einam.
Dantė atsidaro savo dureles. Aš atsimerkęs apsidairau. Jie jau viduje. Gerai.

Nenoriu rizikuoti savo žmona, bet ji man nepaliko pasirinkimo. Tikiuosi viskas bus gerai.

Pajudu pats iš mašinos ir prisiveju Dantę, kuris stebi viską budriu žvilgsniu rankoje laikydamas taip pat ginklą. Įeiname į vidų ir sekame garso link. Girdžiu Rebekos koketišką juoką, kuris priverčia prisiminti kodėl jos taip negalėjau pakęsti.

- Tavo vyras sumokės pinigus ir tu būsi paleista.
Vėl nusijuokia Rebeka.

- O gal ir ne...
Pikdžiugiškai sumurma Alekas ir aš tvirčiau suspaudžiu ginklą rankoje.

- Ką turi omenyje?
Šiek tiek sutrikusi paklausia Rebeka.

- Gal dar pasismaginsiu su ja.
Vien nuo minties, kad jis ją palies mane užlieja pykčio banga. Jam galas.

- Mes taip nesitarėm. Gabrielius dėl to tavęs gyvo nepaliks.
Dar labiau sutrikusiu balsu pasako Rebeka.

Aš žvilgteliu į Dantę, kuris linkteli. Gana to cirko. Dabar žinom kas kaltas dėl visko, laikas veikti.

- Kaip ir tavęs.
Dar spėju išgirsti Saulės balsą kai išlendame iš po kampo.

Greit apsidairau. Mano žmona sėdi ant kėdės, o priešais ją stovi tie idiotai. Kaukėtų vyrų niekur nematyti ir man tas sukelia nerimą, bet jie gavo pinigus ir turbūt papustė padus.

Kol kas jie mūsų nemato, nes atsiukę mums nugaras. Rebeka garsiai nusijuokia.

- Gaunam pinigus ir dingsime. Jis mūsų neras.
Linksmai sučiulba ir Alekas nusijuokia. Manyje įsižiebia dar didesnis pyktis tiems padugnėms. Kaip jie gali tyčiotis iš manęs?!

- Nebūčiau toks tikras.
Grėsmingai suloju ir jie abu aikteli.

Atsisukę mato į juos nukreiptus mano ir Dantės ginklus. Rebeka išbala kaip sniegas ir paklaikusiomis akimis dairosi iškėlusi rankas. Alekas sutrinka ir matau, kaip akyse atsiranda baimė. Gerai! Subingalvi, tavęs laukia ilga bausmė!

- Čia viską ji sugalvojo!
Suklykia jis ir pradeda rodyti pirštais į Rebeką. Kuri išpūčia akis ir atsisukusi žiūri į jį.

- Ką?! Tai tu po spaudos konferencijos mane susiradai!
Sucypia ji ir vėl atsisuka į mane.
- Jis meluoja, tai jis sugalvojo!
Ir prasideda. Jis kaltas, ji kalta... Susierzinu dar labiau. Neiškentęs iškeliu ginklą į lubas ir išaunu. Jie abu aikteli ir užsičiaupia.

- Man vienodai, kuris sugalvojo. Abu tai padarėte, todėl be pasekmių tai nepraeis.
Rebeka sudreba ir bijau, kad tuoj nualps. Mano žmona atsistoja nuo kėdės ir prieina prie manęs.

Kai ji stovi šalia mano kūnas šiek tiek atsipalaiduoja. Ji saugi. Pagaliau!

- Manau, jie ir taip bijo, gal paleisk juos?
Pasilenkusi sukužda man prie ausies, kad niekas daugiau negirdėtų. Aš trumpai žvilgteliu į ją ir ji atšlija.
- Gerai. Nesikišiu. Noriu tik ramiai gyventi.
Ties tais žodžiais apsisuka ir palieka mus vienus. Truputį sutrinku ir norėčiau jos paklausyti, bet mintyse vėl nuskamba Aleko žodžiai ir negaliu taip visko paleisti.

Atsisukęs nužvelgiu Rebeką su Aleku ir žinau, kaip su jais susitvarkysiu.

- Dante.
Suriaumoju jo vardą ir jis išsitraukia telefoną.

- Supratau.
Džiaugiuosi, kas jis gerai mane pažįsta.

Po kelių minučių atvažiuoja mano vyrų automobilis ir juos abu maldaujančius pasigailėjimo išveža į mūsų buveinę. Nuorodai juos laikyti ir vėliau pats atvyksiu su jais išsiaiškinti.

Išėjęs iš pastato matau, kad Saulė sėdi mašinoje, todėl paprašau Dantės grįžti su vyrais namo vėliau. Manau laukia ilgas pokalbis...

Atsisėdu į vairuotojo vietą ir laukiu kol ji pažvelgs į mane. Ji po kelių akimirkų atsisuka į mane.

- Prašau tik jų nežudyti. Nebenoriu, kad tavo rankos būtų suteptos krauju.
Tyliai sumurma ir nusuka akis. Tikėjausi kitokio prašymo...

- Gerai, nors galvojau, kad prašysi juos paleisti.
Švelniai sumurmu ir paėmęs spusteliu jos ranką. Ji nesipriešina, bet vis dar vengia akių kontakto.
- Kas yra?
Man jos abejingumas visai nepatinka. Ji tik gužteli petimi.

- Viskas gerai. Parvešk mane namo.
Ištraukia ranką ir sukryžuoja jas ant krūtinės.

Jos elgesys man pasirodo keistas, bet nutariu daugiau jos nespausti. Ji vėl išgyveno košmarą ir dabar turbūt yra sumišusi.

Užvedu automobilio variklį ir paspaudęs gazą pradedu važiuoti.

Taip. Ji turbūt sutrikusi po pagrobimo. Viskas bus gerai. Jai reikia pailsėti ir atsigauti...

Nors viduje kažkas kužda, kad save mulkinu ir tai tik tyla prieš audrą...