Kaip surasti meilę ( Baigta)

25.Gabrielius

Abu stovime po vandens srove ir tylime, bet vienas kitą ryjame akimis. Ji tokia tobula, jos šviesūs plaukai iki beveik užpakaliuko. Aš vyras, man patinka moterys kurios turi apvalumus ten kur reikia. Dieve, jos krūtys, klubai yra rojus mano akims. Tačiau meluočiau, kad tik tai mane joje žavi. Gal bus banalu, bet jaučiu ją pamilau, kai pamačiau jos akis... Pala, pala... Pamilau?! Šūdas. Man galas. Niekaip nebegalėsiu daugiau sau meluoti. Mėšlas. Kaip reiks toliau gyvent?

Pasižiūriu į jos akis ir paskęstu jų gelmėse. Bet dabar esu įsitikinęs, privalėsiu ją paleisti. Negalėsiu jos laikyti šalia savęs. Ji būtų mano pražūtis, silpnoji vieta. Ant jos nugaros būtų nupieštas taikinys visiems priešams. O ji per silpna, per naivi atsilaikyti intrigų, apgavysčių ir melo pasaulyje, kuriame gyvenu nuo pirmo oro gurkšnio kurio įkvėpiau vos tik gimęs.

- Žinau, kad to nenori girdėti, tačiau...
Užčiaupiu jos lūpas bučiniu. Žinau ką ji norėjo pasakyti. Dieve, kaip norėčiau tai išgirsti, tačiau negaliu leisti jai to pasakyti. Meilė mums nepasiekiama. Ji iš pradžių lyg bando priešintis, tačiau pasiduoda mano provokacijai ir leidžiamės toliau į malonumų jūrą, nors tai ką patiriu su ja man panašiau į cunamį ar dar kokia didžiausia banga, po kurios nieko nelieka. Ji visų svarbiausia, jos niekada neužtenka. Velnias, kaip norėčiau, kad ji liktų amžinai su manimi. Jos lūpos, kūnas, sielą... Taip norėčiau, kad ji priklausytų tik man vienam. Jei galėčiau uždaryčiau ją miegamajame ir niekada iš jo neišleisčiau. Tačiau negaliu taip su ja pasielgti, tik ne po to, kai ją laikė uždaryta visą gyvenimą. Ji turi pamatyti pasaulį, susipažinti su tuo ką nuo jos buvo slepiama. Viešpatie ji net nežinojo, kas yra mobilusis.
- Aš noriu tavęs. Noriu, kad tu būtum manyje.
Šūdas. Tik tiek tereikia ir mano draugužis dar labiau sukietėja, jei tai apskritai įmanoma.

- Aš daugiau nieko ir nenoriu, tik paskęsti tavyje.
Daug negalvojęs prispaudžiu ją prie sienos ir pakeliu už užpakalio, kad ji apsivytų mano juosmenį kojomis. Ir tą akimirką aš vėl joje. Šūdas. Kaip gera...
- Mėšlas.
Nuleidžiu ją. Prezervatyvas. Šūdas. Kaip visada su ja negaliu blaiviai mąstyti. Ji susiraukia.
- Apsauga. Eime.
Pagriebiu ją už rankos ir nusivedęs į kambarį greit prieinu prie komodos, paimu folijos paketėlį, su dantimis atidarau ir užsimaunu ant varpos. Ji tik žiūri smalsiomis akimis.
- Tai prezervatyvas, kad neturėtume problemų.
Ypač vaikų. Ji linkteli, tada nusivedu ją prie lovos ir kažkodėl noriu išmėginti kažką naujo.
- Tu būsi viršuje.
Ji prikanda lūpą, bet akyse matau tik laukimą ir geismą. Gera mergaitė...

Atsigulu ir liepiu jai užlipti ant manęs. Ji užlipa ant manęs ir aš ją užkeliu ant savo pasirengusio penio. Ji tokia drėgna ir siaura, kad vos nebaigiu iš kart. Tačiau susitvardęs pradedu judėti, ji greit mokosi ir vėliau pati pradeda jodinėti.

- Kaip gera... O Dieve...
Ji atsilošia ir juda tobulų ritmu. Jis krūtys šokčioja su kiekvienu judesiu. Velnias. Ji pradeda judėti vis greičiau. Šiaukia mano vardą ir jaučiu kaip jos raumenys pradeda susitraukinėti.

- Taip mažute, baikime kartu.
Vos galiu išlementi žodžius. Ir abu pasiekiame nirvaną. Ji sukniumba ant manęs ir bando atgauti kvapą. Šūdas. Su ja taip gera. Po galais, esu miegojęs su daugybę moterų, bet su ja viskas taip kaip turėtų būti. Tai dėl meilės, dėl tos mus siejančios beprotiškos traukos. Vos tik ją pamatęs noriu išrenkti ir pamylėti iki išsekimo. Švelniai ją kilsteliu ir ji išsitiesia ant patalų.

- Taip būna visada?
Aš susiraukiu.
- Na visada taip gera mylėtis? Visiems taip būna?
Aš nusimaunu sargį ir užvyniojęs išmetu į šiukšledeže prie lovos. Ji pasirėmusi rankomis laukia atsakymo. Šūdas.

- Tai sudėtinga, mums gera, nes mus sieja kažkokia chemija.
Meilė, tačiau to nepasakysiu. Niekada nežinosi, kad tave vienintelę mylėsiu iki gyvenimo galo. Ji susiraukia.

- Tau visada taip būna? Su kitomis?
Matau, kad bando linksmai paklausti, tačiau iš balso suprantu, kad jai tai visai nemalonu. Hmmm...

- Ne.
Reik baigti šitą pokalbį, man jis visai nepatinka.

- Aišku.
Dabar aš susiraukiu, nes tonas primena lyg įpykusio. Juk nemeluoju, su ja vienintele taip jaučiuosi. Balą nematė, nematau reikalo aiškintis. Tegu galvoja ką nori.
- Man reik pasimatyti su tėvu.
Oho temos pakeitimas.

- Ne.
Šiandien ryte jau jį mačiau ir daugiau nenoriu jo matyti.

- Aš neklausiau ar galiu ar ne. Aš sakau, kad reikia. Ir būtų gerai dabar.
Atsistoja ir nuėjusi į drabužinę pradeda rengtis. Šūdas. Visai nenoriu, kad ji jį pamatytų. Jis šūdo gabalas ir tikrai žinau, kad ją įskaudins.

- Niekur aš tavęs nevešiu.
Pro sukąstus dantis iškošiu.

- Gerai. - lyg niekur nieko atkerta.

- Gerai? Jokio skandalo?
Kažkas negerai, ji atsisuka jau beveik apsirengusi, juodos kelnės, balti marškinėliai ir paprasti balti kedai. Viešpatie, ji ir su bulvių maišu atrodytų lyg nuo vyrams skirto žurnalo. Kelnės paryškina ilgas kojas ir nuostabų užpakaliuką, per marškinėlius matosi išsišovia speneliai. Po galais, ji nežino gal kas yra liemenėlė?!

- Taip.
Patraukia prie durų.

- Kur susiruošei?!
Suriaumoju. Ji staiga atsisuka. Akyse atsispindi pyktis. Mėšlas.

- Pas tėvą.
Sušunka.
- Tu neveši, paprašysiu Dantės.
Ką?! Velnias, to tai tikrai neleisiu. Tačiau man nespėjus nieko daugiau pasakyti ji apsisukusi išeina. Suurzgiu. Greit atsikėlęs įlekiu į drabužinę apsirengiu bet kuo kas papuola po ranka. Jei Dantė pasirašys, užmušiu jį, prisiekiu nosį vėl sulaužysiu, nepadės nei Alma, nei Saulė.

- Šūdas.
Nukrentu besimaudamas batus. Kas per velnias?! Apsimovęs batus išlekiu ieškoti Saulės. Išgirstu jos balsą virtuvėje. Įėjęs į ją sustingstu. Tai netikra, to negali būti. Nebesivaldau, pripuolu prie Saulės ir ją išlaisvinu iš Dantės glėbio.
- Kas per mėšlas?!
Riaumoju, bijau, kad dabar tikrai užmušiu Dantę.

- Nereikia.
Sušunka Saulė.
- Jis nieko nepadarė.
Ji laiko mane, jaučiu kaip visa virpa, tačiau atsistoja prieš mane ir užstoja Dantę. Mėšlas.

- Pasitrauk.
Pro sukąstus dantis iškošiu, tačiau ji nejuda.
- Nenoriu tavęs užgauti, pasitrauk.
Išskiemenuoju paskutinį žodį, tačiau jokio efekto. Ji paklaikusiomis akimis tik mane stebi, tada jos žvilgsnis pasikeičia, ji lyg suprantusi ką daryti prisiliečia prie manęs, paglosto skruostus, jaukina kaip kokį sušiktą žvėrį.

- Nurimk.
Pasistiebia ir pabučiuoja. Prisiekiu bandau nepasiduoti. Esu žiauriai įsiutęs, tačiau jai kaip visada pavyksta mane nuraminti ir pamiršti viską pasaulyje, liekame tik mes ir niekas daugiau neegzistuoja. Velnias, kaip gera, nejučia apkabinu ją ir prisitraukiu taip arti savęs, kad net musė netilptų tarp mūsų. Ji sudejuoja neatitraukusi lūpų. Po galais, man jos niekada nebus gana. Tačiau kažkur lyg pro migla išgirstu kažką atsikrenkščiant ir tai mane sugrąžina į realybę. Atšliju nuo Saulės, abu gaudome orą.

- Šūdas.
Kodėl jai taip lengva mane apvynioti aplink pirštą?! Vos vienas prisilietimas, bučinys ir aš jau nebeprisimenu net savo suknisto vardo.

- Gal aš paliksiu jūs dviese...
Sumurma Dantė ir apsisukęs patraukia prie durų.

- Palauk, po kokių penkių minučių nusileisiu.
Greitai išberia žodžius mėlynakė, aš tik žvilgteliu jai į akis ir taip sugriežiu dantimis, kad net pačiam nemalonu pasidaro.
- O gal ir po dešimties...
Pamačiusi mano akis sušnabžda Saulė.

- Niekur neveši jos.
Atsisuku į draugą, kurį šiuo metu gelbsti tik angelas stovintis šalia manęs. Jis pasimeta, žvilgsnis klajoja tarp manęs ir Saulės.

- Veš.
Užprotestuoja ji. Kodėl ji taip tampo man nervus?! Dantei turbūt atsibosta mūsų žvilgsnių kovos, nes numojęs ranką palieka virtuvę.

- Užknisot abu.
Dar išgirstu suburbant jį. Saulė susiraukia tai išgirdusi, o man pasidaro linksma. Pradedu juoktis. Man tikrai su galva negerai. Aš per ją išsikraustysiu iš proto. Mėšlas. Saulė dar labiau susiraukia, lūpos virsta į ploną liniją, ji supyksta. Kažkoks košmaras, aš pykstu ant jos, tada ji ant manęs ir taip ratu... Ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir pradeda trepsenti koją.

- Kas čia tokio juokingo?
Suurzgia šioji. O aš toliau juokiuosi. Negaliu sustoti.
- Gerai, einu pas Dantę.
Apsisukusi patraukia iš virtuvės. Man visi juokai išsilaksto. To tai jau nebus!