Kaip surasti meilę ( Baigta)

49. Gabrielius

Sako, kad kai mirtis visai šalia, tai praskrieja visas gyvenimas prieš akis. Deja, ne man velniai rautų. Nes jaučiu tik nežmonišką skausmą.

- Po galais!
Suurzgiu ir jaučiu kaip kūną užlieja dar viena skausmo banga. Mėšlas.

- Ramiai, tau negalima judintis.
Sumurma Dantė ir aš žvilgteliu į tą pusę iš kurios sklinda garsas.
- Sveikas sugrįžęs.
Jis išsišiepęs žiūriu į mane.
- Jau galvojom, kad numirsi tame prakeiktame angare.
Jis truputį susiraukia ir aš visas įsitempiu.

- Kas nutiko? Kur Saulė?
Apsidairau, iš kvapo ir patalpos išvaizdos spėju, kad esu ligoninėje. Bet paskutinis dalykas kurį prisimenu tai jos išsigandęs veidas ir tada tamsa. Bandau atsisėsti, nes kažkodėl jaučiu baimę, kuri ėda mane kaip kirminą. Bet vos tik pajudu skausmas pasidaro visai nepakeliamas.
- Šūdas.
Pro sukąstus dantis iškošiu. Dantė išpūčia akis ir priartėja prie manęs. Uždeda ranką ant peties.

- Žmogau, sakau ramiai!
Kiek pikčiau sumurma.
- Tau negalima judėti. Tave tik prieš valandą atvežė iš operacinės.
Jis bumba, bet man vienodai.

- Kur ji?!
Surinku ir turiu sukąsti žandikaulį, nes net nuo tokio veiksmo mane vėl užlieja dar didesnė skausmo banga.

- Ji...
Bando mane raminti Dantė, kai atsidaro durys ir pro jas įžengia mano rugiagėlių mergaitė.

- Gabrieliau...
Ji lyg negalėdama patikėti tyliai sukužda mano vardą ir stovi prie durų sustabarėjusi.

- Ateik čia.
Tyliai sumurmu ir ji drebančiomis kojomis pradeda eiti.
- Man viskas gerai.
Užtikrintai pasakau, nes matau, kad ją reikia nuraminti. Jos akyse pasirodo ašaros ir man tai dūris į širdį.
- Mažute, man tikrai viskas gerai.
Trumpai žvilgteliu į Dantę ir jis krenkšteli.

- Jo tikrai nesulaikys viena kulka nuo tavęs.
Aš pavartau akis, jis kartais būna tikras idiotas. Saulė pasiekia lovą ir aš sudejuoju kai bandau atsisėsti. Jos akys išsipūčia ir aš mintyse nusikeikiu.

- Man tik truputį skauda, bet aš gyvas.
Ištiesiu ranką ir ji dvejodama ją paima.

- Aš maniau... Maniau...
Ji pradeda mikčioti ir dabar ašaros teka jos skruostais.

- Žinau, bet negaliu tavęs palikti.
Nuo mano žodžių ji šypteli, bet liūdnai.
- Kas nutiko?
Vėl pasižiūriu į Dantę. Jis atsidūsta.

- Tavo tėvas mirė, bet spėjo ne tik tave pašauti.
Pro sukąstus dantis iškošia jis.
- Jis pašovė ir Meilę.
Saulė garsiai sukūkčioja.

- Ji kolkas dar neatsibudo...
Tyliai per ašaras vos sumurma mano deivė. Velnias.

- Viskas bus gerai.
Bandau raminti ją ir pats patikėti šiais nuvalkiotais žodžiais. Ji laiko mano ranką ir vis pasikūkčiodama verkia. Norėčiau ją apkabinti ir paguosti, bet esu prakeiktas ligonis ir net to nesugebėsiu dabar padaryti. Mūsų akys susitinka ir aš paskęstu jos mėlynose akyse. Jose matau ir jos ir savo skausmą. Dieve, Meilė... Ji jau sena, tikiuosi jai viskas tikrai bus gerai, nes Saulė ir taip daug jau neteko.

- Aš gal pasižiūrėsiu kaip laikosi Motiejus...
Tyliai sumurma Dantė ir išeina iš palatos.

Įsivyrauja tyla ir mes tiesiog žvelgiame vienas į kitą. Jos suknelė ištepta krauju, plaukai susivėlę, akys paraudusios nuo verkimo. Bet vistiek ji lyg angelas man nusileidęs iš dangaus. Kai prisimenu tą vaizdą, kad tėvas ją laikė ir buvo nukreipęs ginklą į jos smilkinį, mane užlieja pykčio banga. Jei jis būtų likęs gyvas, aš tikrai jam būčiau parodęs ko jis mane išmokė. Tai žudyti. Jis būtų kentėjęs kaip nusipelnė.

- Nereikia...
Tyliai sukužda ji ir aš susiraukiu.
- Nebūk toks. Tu geresnis nei pats galvoji. Negalvok apie tėvą.
Ji gal moka skaityti mano mintis?