Kaip surasti meilę ( Baigta)

58. Saulė

Pagaliau mes važiuojame namo. Gabrielius sveikas ir sakė nei dienos daugiau nebeištvers ligoninėje. Nekaltinu jo. Pati noriu normalios lovos ir savo namų kvapo.

- Viskas bus gerai.
Tyliai šalia manęs sėdinti sukužda senelė ir paėmusi mano ranką spusteli. Aš atsakau tik lengvu galvos linktelėjimu.

Nežinau kodėl mane kankina bloga nuojauta. Bandau save raminti ir mintyse kartoju senelės žodžius, bet viduje jaučiu, kad kažkas dar įvyks.

Gabrielius su Dante išvažiavo į jo namus susirinkti daiktų. Pakalbėję nusprendėme kolkas pagyventi pas senelę iki kol susirasime sau naujus namus. Gabrielius sakė, kad turi porą minčių, bet kad ir kiek kamantinėjau nieko neišdavė.

Staiga mašina sustoja ir per mano kūną perbėga šiurpas. Negali vėl tai pasikartoti?!

- Artūrai, kas vyksta?
Meilės balsas griežtas, bet truputį dreba ir žinau, kad ir ji išsigandusi kaip ir aš.

Artūras nusikeikia ir kol nieko dar nespėjo pasakyti, mano durys yra atidaromos ir išnyra kaukėtas vyras.

- O Dieve!
Sudejuoju ir jis greit mane griebia iš automobilio.

- Paleisk ją!
Rėkia senelė, o Artūras bando išlipti, bet kitas vyras nukreipia ginklą į jį ir jis lieka savo vietoje, tik piktai žiūri į nepažįstamąjį.

- Ramiai visi. Mums reikia tik merginos.
Grėsmingai suloja kaukėtas vyras, kuris nukreipęs ginklą į Artūrą.

- Ar jūs bent įsivaizduojate kieno žmona grobiate?
Piktai sušnypčia Meilė, vyrukai susižvalgo tarpusavyje.

- Taip, mums sumokės, kad ją pristatysime į tam tikrą vietą. Visa kita ne mūsų reikalas.
Ramiai atsako kaukėtasis, kuris laiko mane.

Mano kūnas įsitempia ir suprantu, kad būsiu vėl pagrobta, tik šį sykį viena. Dieve, ką aš tokio padariau, kad mane taip kankina?!

- Kai Gabrielius viską sužinos, jūsų galvos lėks nuo pečių.
Grėsmingai surinka senelė. Jos balsas piktas, bet nukreiptos akys į mane atrodo išsigandusios.

Vyrai vėl susižvalgo, vienas gužteli petimi.

- Tegu mus suranda. Kai užsakovas sumokės mes dingsime.
Ramiai atsako ginklą laikantis vyras.
- Judam.
Suloja savo bendražygiui ir pradeda mane vilkti link visureigio, kuris užkirtęs kelią stovi priekyje mūsų automobilio.

Girdžiu, kad senelė dar kažką murma, bet mano kūnas taip dreba, kad net dantys barška ir nelabai ką suprantu.

Grubiai esu įmetama į automobilio galą, paskui mane įlipa vilkęs mane vyras. Su ginklu buvęs vyras sėdasi už vairo ir mes greit pajudame iš vietos.

- Tu žinai tą Gabrielių?
Šalia manęs sėdintis vyras kreipiasi į vairuotoją. Jis per galinį veidrodėlį pasižiūriu į jį, paskui į mane.

- Taip.
Jo akyse kažkas blyksteli panašaus į baimę.
- Todėl pristatom mergina ir nešdinamės su pinigais kuo greičiau.
Vyras sėdintis gale nusikeikia.

- Reikėjo prašyti daugiau pinigų.
Nors patiriu vėl didžiulį stresą mano galvoje gimsta mintis.

- Kiek jums sumokės?
Jie abu spokso į mane ir pirmą kartą nuoširdžiai noriu, kad Gabrielius sumokėtų pinigus už mane.
- Kiek?
Drąsiau paklausiu ir jie susižvalgo tarpusavyje. Man tik to ir tereikia. Jiems nesvarbu niekas, jie nori tik pinigų. Bet štai kas mane užsakė pagrobti nori keršto.
- Mano vyras galingas ir turtingas. Jis sumokės dvigubai tiek, jei mane pristatysite atgal į namus.
Automobilyje įsivyrauja tyla.

Po kelių akimirkų vairuojantis vyras sustoja šalikelėje ir jie abu išlipa iš mašinos. Mano širdis plaka beprotišku greičiu ir rankos dreba. Labai nenoriu, kad Gabrielius leistų pinigus dėl manęs, bet neturiu kito pasirinkimo. Nenoriu susidūrti su savo tikraisiais pagrobėjais.

Atsidaro mano pusės automobilio dureles ir aš bandau suvaldyti savo baimę.

- Gerai. Paskambink jam ir liepk atvažiuoti iki čia.
Vienas iš jų duoda savo telefoną. Mano rankos truputį dreba, bet šiaip ne taip suspaudžiu klavišus.
- Įjunk garsiakalbį.
Padarau kaip jie liepia ir jau po antro signalo jis pakelia ragelį.

- Gabrielius.
Piktai sušnypčia mano vyras ir aš noriu net apsiverkti iš laimės, kad jis pakėlė ragelį.

- Čia aš.
Tyliai sukuždu ir girdžiu kaip jis giliai įkvepia.

- Kur tu? Tau viskas gerai?
Jo balsas švelnus ir jaučiu, kaip širdis prisipildo šilumos.

- Taip.
Giliai įkvepiu ir bandau suvaldyti emocijas.
- Man viskas gerai. Aš su pagrobėjais sutariau, kad jiems sumokėsi dvigubai daugiau nei tikrieji. Jie nori, kad atvažiuotum čia ir viską sutvarkytum.
Girdžiu kaip jis sugriežia dantimis ir pakeliu akis į vyrus stovinčius šalia manęs. Jie atrodo ramiai ir man palengvėja.

- Gerai, kiek pinigų ir kur jūs?
Aš vėl juos nužvelgiu.

- Du šimtai tūkstančių, vietos lokaciją atsiųsiu žinute.
Vienas iš kaukėtųjų sumurma ir paėmęs iš manęs telefoną padeda ragelį.
- Gerai, atgal į mašiną.
Linkteli galvą, kad sėsčiau atgal ant sėdynės ir uždaro duris.

Aš lengviau atsipūčiu. Viskas greitai baigsis. Jis mane išgelbės ir mes ramiai galėsime gyventi.

Bet ar tikrai?

Šį kartą vyrams labiau reikėjo pinigų, nei mane pristatyti į vietą. Bet jei bus kitas kartas? Kas slepiasi už šio mano pagrobimo?

Sukantis tokiomis mintims net neišgirstu kai šalia mūsų sustoja Gabrielius su Dante. Tik kai išgirstu jo balsą mano pasąmonė sugrįžta. Negalvodama atidarau duris ir išlipu. Vyrai nieko nesako, matau, kad jau laiko krepšį, turbūt su pinigais. Metuosi į savo vyro glėbį ir jis priglaudžia mane tvirtai.

- Tau viskas gerai?
Tyliai sukužda Gabrielius ir giliai įkvepia mano kvapo.

- Taip, bet...
Jis atitraukia mane ir apžiūri.

- Tau jie kažką padarė?
Nuo jo grėsmingo balso tembro net man pasišiaušia plaukeliai. Aš papurtau galvą.

- Ne, ne...
Jis prisimerkęs stebi mane.

- Tai kas yra?
Matau, kad vos valdosi ir vis žvilgčioja į kaukėtus vyrus. Norėčiau pavartyti akis, bet nerimas ėda mane iš vidaus.

- Man atsibodo gyventi tokį gyvenimą. Nuolat bijoti.
Jis susiraukia, bet laiko liežuvį už dantų. Aš giliai įkvepiu, nors bijau to ką sugalvojau, bet nebegaliu taip daugiau.
- Aš noriu, kad šie vyrai nuveštų mane į sutartą vietą.
Jis jau bando išsižioti ir kažką sakyti, bet aš pakeliu ranką.
- Prašau. Jūs galit važiuoti paskui mus. Tik taip mes sužinosime kas už viso to slepiasi ir galėsim ramiai gyventi.
Gabrielius atsitraukia nuo manęs ir nusikeikęs žiūri į tolį.

Prie mūsų prieina Dantė, kaukėti vyrai stovi šalia ir tyli. Jų žvilgsniai nukreipti į Dantę ir tik dabar suvokiu, kad jie jo bijo. Šypteliu mintyse, nes jis ir man pirmą kartą pasirodė, kaip pabaisa.

- Seni, ji teisi.
Jis paliečia Gabrieliaus petį, bet šis piktai ją nupurto.

- Tau gal galvoj negerai?!
Suriaumoja jis.
- Kaip galiu leisti jai eiti liūtui į nasrus?!
Tada atsisuka į mane ir man jo žvilgsnis visai nepatinka.
- Ne.
Nukerta ir apsisukęs patraukia link automobilio.

Aš velniškai bijau, o jis vietoj to, kad mane palaikytų ir padrąsintų šitaip elgiasi?! Manyje užverda pyktis, dėl jo elgesio. Nepajudu, o sukryžuoju rankas ant krūtinės. Jis priėjęs prie automobilio atsisuka ir piktai žiūri į mane.

Dantė atsitraukia ir kaip visada atsipalaidavęs žiūri, kaip mes tuojau kovosime.

Ir taip tikrai bus. Aš nenusileisiu.

- Bus įdomu. Vyrukai pasimėgaukite vaizdu.
Sušunka Dantė ir girdžiu kaip Gabrielius sugriežia dantimis.

- Lipk į mašiną.
Pro sukąstus dantis iškošia mano vyras.

- Ne.
Aš tikrai nepasiduosiu.

Tai turi baigtis šiandien. Ir aš tai pasieksiu.