Kaip surasti meilę ( Baigta)

20.Saulė

Aš vėl rūsyje. Tik šį kart nebelaukiu nieko. Nenoriu, kad kas nors mane išgelbėtų. Noriu čia likti amžinai ir pagaliau gal numirti. Tačiau girdžiu balsus ir pasąmonė bunda, tik aš nenoriu atsibusti ir susidurti su realybe. Kodėl man Dievas siunčia tokius išbandymus? Ką aš gyvenime tokio blogo padariau? Mano tėvas nėra mano tėvas... Kaip tai įmanoma?! Visą gyvenimą gyvenau su žmogumi, kuris nėra man artimas, jis visą laiką man melavo. Laikė atskyręs nuo viso pasaulio, tik jo dėka esu tokia naivi ir nieko nenutuokiu apie pasaulį... Tik per jį esu tokioje situacijoje. Kas tada mano tėvas? O mama? Kas aš tada esu? Norėčiau keiktis dabar, bet net mintyse negaliu to padaryti...

- Dieve, tikiuosi jai viskas bus gerai.
Pasiekia mane frazė ir suprantu, kad tai Almos balsas. Tik jos dabar apkabinimų ir patarimų noriu, todėl atmerkiu akis ir matau, kad ji ne vieną, šalia jos stovi Gabrielius ir Dantė. Visų žvilgsniai susminga į mane. Tačiau aš susirandu Almos akis ir jaučiu, kaip kaupiasi ašaros. Nenoriu, kad kas daugiau būtų, tik ji.
- Berniukai, pasivaikščiokit...
Aš užsimerkiu, esu begalo dėkinga, kad ji mane supranta, tikiuosi mano motina buvo bent kažkiek panaši į ją. Girdžiu kaip Gabrielius nepatenkintas dar nori ginčytis, bet Alma nesileidžia į diskusijas.
- Gabrieliau.
Nukerta ji lediniu balsu, tada girdžiu žingsnius ir uždaromas duris.

- Ačiū.
Atsimerkiu, o ji prieina prie manęs ir atsisėdusi ant lovos krašto prisitraukia į glėbį mane. Aš apsipilu ašaromis, bandau išlieti visą apmaudą ir neviltį.

- Oj, brangioji. Nežinau, kaip tu jautiesi, bet žinok aš visada su tavim, būsiu šalia visada kai tau manes reikės.
Ji tokia gera ir miela, kaip norėčiau, kad ji būtų mano mama.

- Ačiū.
Tik tiek tesugebu per ašaras pasakyti.

- Nedėkok Saulute, tu per porą dienų įlindai į mano širdį ir ten apsigyvenai.
Šiek tiek atsitraukia ir abiejų žvilgsniai susitinka.
- Niekada neturėjau dukros, bet jei likimas būtų lėmęs ją turėti, būčiau Dievui dėkinga jai ji būtų panaši į tave.
Sušnabžda ji ir nušluosto ašaras.

- Kas aš dabar esu? Ką man reiks dabar daryti?
Kūkčiodama sukuždu.

- Dabar negalvok apie tai kas bus vėliau. Atsigauk, tada sugalvosim. Nepamiršk, tu turi mus, tu nesi viena, mes tau visada padėsime.
Paglosto skruostus.
- O dėl kito dalyko...
Ji pakelia mano smakrą, kad vėl žvelgčiau į jos protingas akis.
- Tu esi Saulė, pati nuostabiausia, tyriausia, gražiausia ir nuoširdžiausia mergina. Nesvarbu, kas tavo tėvai, svarbi esi tik tu, koks yra tavo vidus.

- Norėčiau, kad jūs būtumėte mano mama.
Abi vėl apsikabiname ir taip išbūname kelias minutes, kol nusiraminu ir išdžiūsta ašaros.

- Geriau?
Atsišlieja Alma nuo manęs ir paglosto plaukus.

- Taip, ačiū.
Paėmusi spusteliu jos ranką.

- Kodėl atstumi Gabrielių?
Aš nuleidžiu akis, nežinau kaip jai paaiškinti.
- Gali ir neatsakyti, tik man neramu, kad jis toks visas pasimetęs. Jam labai neramu dėl tavęs, jis eina iš proto.
Susirūpinusi ji net šiek tiek susiraukia.

- Bet jis nori mane palikti...
Jaučiu kaip vėl kaupiasi ašaros, bet stengiuosi susiimti ir nepradėti vėl raudoti.

- Jis taip sakė?
Aš linkteliu.
- Idiotas.
Abi sukikenam.
- Tu jam labai rūpi, tik jis kartais nemoka to parodyti. Žinai, jo vaikystė nebuvo graži ir jo sieloje yra žaizdų.
Aš suklustu, ji man niekada labai neatviravo apie Gabrielių ar jo šeimą.
- Jo tėvai, švelniai tariant visada rūpinosi labiau savimi nei juo.
Jos žvilgsnis nuklysta į tolį.
- Jis visada buvo geras vaikas, tačiau mielės iš tėvų gavo mažai, todėl vėliau paaugęs pradėjo maištauti ir pridarydavo tėvams daug bėdų. Taip manau jiems jis keršija... Jis iki dabar laiko pyktį.
Ji vėl pasižiūri į mane.
- Jei atvirai labai tikiuosi, kad jausmai tau jį pakeis.
Aš susiraukiu.

- Jausmai man?
Nusistebiu.

- Taip, jis nei sau nei tau nenori pripažinti, bet manau jūs abu mylite vienas kitą.
Ji man mirkteli. Aš nuraustu.

- O kaip žinoti, kad tai meilė?
Ji nusijuokia.

- Pati suprasi, pamatysi.
Paplekšnoja per ranką.
- O jei jau apie meilę, tai gal galime pakviesti atgal berniukus, nes Gabrielius liks plikas.
Abi nusijuokiame, tada aš linkteliu. Ji išsitraukia telefoną ir suspaudo kelis mygtukus, tada nepraėjus nei dešimt sekundžių atsiveria durys ir pro jas įpuola vyrai.

- Galima?
Nedrąsiai išberia žodžius manasis princas, aš linkteliu, bijau vėl apsiverkti. Jis prieina prie manęs, Alma pasitraukia man mirktelėjusi. Gabrielius paima mano ranką ir pakėlęs pabučiuoja.
- Kaip tu?
Tyliai sušnabžda.

- Gerai.

- Tada gerai, kalbėjau su daktaru, jei nori galime vykti namo, kai jis vėl patikrins tavo sveikatą.
Aš tik linkteliu. Abu žvelgiame vienas į kitą pamiršę viską aplinkui, tik girdime kai atsikrenkščia kažkas.

- Gerai balandėliai, manau mes su mama susirasime gydytoją ir viską sutvarkysime.
Pažvelgiame į Dantę, kuris jau vedasi mamą.

- Ačiū.
Atsako Gabrielius. Durys užsiveria ir mes liekame vieni.
- Klausyk, aš noriu tavęs atsiprašyti.
Nepakeldamas akių nuo mūsų rankų sukužda.

- Dėl ko?
Kas nutiko kol miegojau...

- Dėl to, kad esu tikras idiotas.
Jis paleidžia mano ranką, atsistoja ir pradeda vaikščioti, bei tampyti plaukus. Jis dėl kažko nervinasi.
- Nereikėjo tau dabar viso šito šūdo sakyti. Reikėjo palaukti kol atsigausi.
Aš susiraukiu.

- Anksčiau ar vėliau. Dėl to skausmas bus tas pats.
Jaučiu kaip vėl kaupiasi ašaros.

- Aš vėl tave virkdau. Šūdas.
Persibraukia per plaukus ir vėl atsisėda šalia manęs.
- Prašau, neverk. Negaliu pakęsti kai tau sunku, nenoriu, kad kentėtum.

- Apkabink mane.
Jis paklūsta ir aš atsiduriu jo glėbyje. Dieve kaip gera, tas kvapas ir šiluma, tie virpuliukai, kaip to pasiilgau.
- Ir nepaleisk manęs niekada...
Jaučiu kaip jis įsitempia, tačiau nieko neatsako.

Po kažkurio laiko atsiveria durys, pro jas įeina gydytojas, atlikęs visas procedūras patikina, kad jau galiu vykti namo, tik man reiks poilsio. Vėliau ateina ir Alma su savo sūnumi, kuris atneša maišelį, kuriame keli drabužiai, padėkoju. Tada vyrai išeina pasirašyti dokumentų, o aš Almos padedama apsirengiu ir po kelių minučių išeiname iš ligoninės. Einame pro užpakalines duris, kad išvengti žurnalistų. Kodėl? Nežinau, jie man perdaug neaiškino. Tada pradedame važiuoti namo. Namo? Kur yra dabar mano namai? Kaip reiks gyventi toliau? Jaučiu viduje tokia nežinomybę. Gabrielius pastebi mano nervingumą, todėl atsisėdęs šalia manęs automobilyje apsikabina ir pabučiuoja į plaukus.

- Viskas bus gerai. Aš čia šalia.
Tik ar ilgai? Aš tik linkteliu ir pradedu dairytis pro langą. Pirmą atsigausiu, tada reiks sulipdyti savo gyvenimą. Reiks susidėlioti planą ir pradėti gyvenimą iš naujo. Nežinau kaip, bet kovosiu dėl Gabrieliaus. Be jo gyvenimo neįsivaizduoju, o dar po pokalbio su Alma, supratau, kad ir jis nenori manęs palikti, tik dėl kažkokios priežasties negaliu likti su juo. Bet aš viską išsiaiškinsiu ir mes būsime kartu.

- Kur yra mano tėvas?
Jaučiu kaip jis įsitempia vėl.
- Aš privalau su juo pasikalbėti.
Tvirtai pareiškiu aš.

- Apie tai negali būti nei kalbos.
Lediniu balsu nukerta. Aš atšliju nuo jo ir pasižiūriu piktų žvilgsniu. Jis kiek pasimeta, tada atsidūsta ir bando prisitraukti atgal į glėbį, tačiau aš nenusileidžiu. Girdžiu kaip priekį sėdintis už vairo Dantė nusijuokia. Gabrielius suurzgia.
- Gerai, bet tik tada kai atsigausi.
Aš tada pati puolu jam vėl į glėbį, jis prisitraukęs mane vėl atsidūsta.
- Tu esi pati nestabiliausia ir labiausiai erzinanti moteris.
Aš tik nusišypsau.

- Atitiko kirvis kotą.
Nusijuokia Dantė, taip užsitarnaudamas Almos trinktelėjimo per pakaušį.
- Už ką?!
Suinksčia jis.

- Nesikišk kur tau nereikia ir pasilaikyk savo nesąmones sau.
Atsako Alma.

- Ačiū.
Padėkoja Gabrielius. Matau kaip nusivaipo Dantė, tačiau nieko daugiau nebesako. Taip visi toliau tylėdami grįžtam į namus. Išlipę iš automobilio patraukiame prie lifto. Sulipę pakylame į loftą. Tačiau vos tik atsiveria durys mus pasitinka nelabai linksmai nusiteikusi moteris.

- Vai vai, kas parvyko namo. Kaip viską paaiškinsi?!