Kaip surasti meilę ( Baigta)

4.Saulė

Tik išgirdus balsą, atrodo širdis sustoja. Čia tikrai mano tėvas. Kas dabar bus? Jis man neleido išeiti iš namų, o aš jo nepaklausiau ir ne tik, kad išėjau į kiemą, bet dar ir atklydau iki kelio. Viešpatie, jis dabar turbūt vėl mane uždaris rūsyje, kaip jau buvo porą kartų.

Jis niekada su manim blogai nesielgdavo, nemušdavo, nerėkdavo, bet uždarydavo rūsyje. Jis mane ten laikydavo parą laiko ir tada išleisdavo, prieš tai paaiškindamas, kad norėjo man tik gero. Bet aš labai bijodavau ten būti, ten tamsu ir atsiduodavo drėgme. Mane ten ištikdavo panikos priepolis, bet jis dažniausiai to nepastebėdavo, nes aš jau būdavau atsigavus po jo, kol jis ateidavo manes išlaisvinti.

- Šūdas.
Nusikeikia Gabrielius ir iškiša galvą pažiūrėti, kas čia sušuko. Jis pasižiūri į jį ir tada jo žvilgsnis grįžta vėl prie manęs. Jis nuleidžia akis į mano nuogas krūtis ir staiga man pasidaro gėda, nežinau, kuo mes čia užsiėmėme, bet tai buvo kažkas tobulo ir beproto malonaus. Jis vėl grįžta prie mano akių ir nežinau, ką jose pamato, bet jaučiu, kad suprato, kad tai mano tėvas. Aš greit užsidengiu ir užsisegu sagutės, pasitaisau petnešėles. Jis atšlija nuo manęs ir atsistoja. Aš iškvepiu orą, kurį buvau sulaikiusi.
- Sveiki, gal jūs galėtumėte man padėti? Aš pasiklydau ir dar išsikrovė akumuliatorius.
Nežinau, kodėl, bet jaučiuosi jam dėkinga, kad jis išlipo ir leido man susitvarkyti. Nežinau, ką mes čia darėme, bet kažkaip įsivaizduoju, kad mano tėvui tai tikrai nepatiktų.

- Sveiki, o iš kur jūs? Čia retai kas atklysta.
Girdžiu, kaip tėvas šiek tiek susinervinęs, tikriausiai kaip ir aš jis stebisi matydamas žmogų, kuris nėra baisus.

- Iš Finikso.
Jis pasako pavadinimą, gal savo namų, nežinau.

- Nemažai paklydai jaunuoli, tu beveik trys šimtai mylių nuo jo. Čia už kokių 30 mylių yra degalinė, galėčiau, ten tave nuvešti.
Jau daug draugiškiau atsako tėvas. Nežinau, ką daryti, išlipti ir būti pričiuptai pabėgus iš namų, ar toliau lindėti pasislėpus mašinoje. Nusprendžiu geriau išlipti, vistiek pastebės tuoj, todėl nedrąsiai iškeliu koja iš automobilio ir atsisuku į juos.

- Labas, tėveli.
Nusišypsau taip plačiai kaip tik moku ir laukiu jo reakcijos. O jis pamatęs mane išpūčia akis ir išbala kaip popierius. O tada staiga, užsičiaupia ir paraudonuoja. Matau, kaip kakle net tvinkčioje venos iš pykčio. Niekada dar jo tokio nemačiau.

- Ką tu čia darai?
Jis pasako tokių ledinių balsu, kad man net oda pasišiaušia. Matau, kaip sugniaužia kumščius. Vaje, nieko gero, maniau nepyks taip baisiai, juk pats jam nori padėti, vadinasi geras šis žmogus.
- Man atrodo, tau liepta niekur neiti iš namų. Juk buvom susitarę.
Tai pasako taip įtaigiai ir taip siaubingai ramiai, kad net pasimetu.

- Aš netyčia, kaip visada užsisvajojau ir atklydau iki kelio.
Jis susiraukia. O ne, prasitariau, kad tai ne pirmas kartas. Dabar tikrai uždarys rūsyje, jaučiu kaip kūnas pradeda drebėti, nes vėl artėja priepolis.

- Atleiskite, kad pertrauksiu, bet man tikrai reikėtų kažkaip nusigauti iki tos degalinės kaip minėjote.
Jis turbūt pastebi mano artėjantį priepolį ir esu jam dėkinga už tai. Tėvas nusisukęs nuo manęs pažvelgia į vyrą stovintį šalia manęs.
- Beje, aš Gabrielius.
Jis atsistoja tarp manęs ir tėvo ir ištiesia ranką. Tėtis kiek pasimeta, bet pats ištiesia taip pat ranką ir ją paspaudžia.

- Tai tu atleisk, ši mergaitė manęs visai neklauso. Aš Jonas.
Bando lyg šyptelti, bet vargu ar kas patiki, kad jam malonu su juo susipažinti. Jis vėl atsisuka į mane ir lediniu balsu pasako.
- Dukra, eik namo. Aš pagelbėsiu šiam jaunuoliui ir gryšiu namo.

- Gerai, viso gero, tikiuosi rasite savo artimuosius ir sėkmės.
Atsisukusi nusišypsau Gabrieliui paskutinį kart ir apsisukusi pasileidžiu bėgti per javus atgal į namus. Dar išgirstu tylų "viso"...

Bet taip negera pasidaro, tarsi širdis ir kūnas nenori iš ten bėgti. Todėl paklausau proto balso ir skuodžiu dar greičiau kaip tik galiu. Noriu atsisukusi pasižiūrėti dar kart į Gabrielių, bet žinau, kad tėvas mane stebi. Todėl nenorėdama jo pykdyti dar labiau, žiūriu tik į priekį. Nežinau kodėl tėvas toks piktas, jis man juk sakė, kad žmonių beveik nėra, o tie kurie likę yra baisūs ir negailestingi, kad geriau bėgti nuo jų. Bet pats jam žadėjo padėti ir t.t.

Net nepajaučiu, kaip pribėgu namus. Taip skuodžiau, kad net kojas dabar skauda. Pripuolu prie suoliuko ir iškart atsisėdu. Bandau atgauti kvėpavimą, nes nuo bėgimo esu visą uždususi. Kai širdies ritmas sumažėja ir gaunu reikiamą deguonies kiekį ateina baimė.

- Jis vėl mane uždaris.
Pradedu visą drebėti ir užkėlusi kojas jas prisitraukiu prie savęs, apsikabinu ir nunarinu galvą. Ir tada pradedu verkti. Vėl būsiu uždaryta į rūsį.
- Kaip aš to nekenčiu. Kodėl jis taip daro? Geriau apšauktų, kaip kad Gabrielius.
Gabrielius, hmmm... Priliečiu pirštais prie lūpų, nežinau, kas tai buvo, bet taip buvo gera. O kai jis prisileitė prie krūtų... Dieve, dar niekada nejaučiau to, tai taip atrodė nepadoru ir kartu teisinga, kad net nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Nustoju verkti ir pradedu šypsotis. Jis toks gražus, net kai pyko. Aišku puse jo žodžių nesuprantau.
- Telefonas, kameros ir dar lyg kažką sakė.
Kažin kas tai per daiktai. Pradedu kramtyti lūpą ir vėl atsimenu, kaip jis tai darė su mano speneliu. Net dabar virpuliukai prabėga pro kūną. Nežinau kodėl, bet manau to nepasakosiu tėvui, nuojauta kužda, kad jam tai labai nepatiks.

Nežinau, kiek laiko taip prasėdžiu ir svajoju apie Gabrielių, kai išgirstu automobilio variklio garsą. Išsigąstu ir staigiai atsistoju.

- Ką daryti?
Iš nevilties net pradedu kramtyti nagus. Slėptis nėra prasmės, nes kai ras vistiek uždaris. O gal neuždaris? Gal jis bus jau aprimęs, kad buvau nuklydusi? Gal bus laimingas pamatęs žmogų ir galėjęs jam pagelbėti? Susitaikiusi su situacija, kad bus kaip bus, iškeliu galvą ir matau, kad tėvas jau įsukęs į kiemą. Sustabdo mašiną, užgesina ir greit atidaręs duris eina link manęs jų net neuždaręs. O ne... Jis dar piktesnis nei buvo.

- Saule, ką tu padarei?!
Jis pirmą kartą ant manes užrėkia. Aš sustingstu, o jis artėdamas link manęs pasiraitoja marškinių rankoves ir trenkia man per veidą. Aš nuo smūgio susviruoju, o jis griebia mane už pečių ir pradeda purtyti.
- Aš tau liepiau niekur neiti iš namų!
Aš nieko nesuprasdama pradedu drebėti, jaučiu kaip skauda skruostą, jis visas dega. Žiūriu į tėvo akis ir nebepažystu jo, niekada dar jo tokio nemačiau.
- Aš tau sakiau bėgti nuo žmonių, o tu atsiduri jų mašinoje!
Jis net spjaudosi kalbėdamas ir taip spaudžia mano pečius, kad tikrai liks mėlynės. Aš pradedu verkti, jį tai dar labiau įsiutina.

- Tėveli, man skauda.
Tarp ašarų išberiu žodžius ir jis mane pastūmęs paleidžia. Aš nukrentu jam prie kojų ir dar labiau pradedu verkti, niekada dar taip neverkiau. Bet dar niekada taip neskaudėjo tiek fiziškai tiek dvasiškai, pardedu raudoti.

- Daugiau tai nepasikartos.
Jau kiek ramesniu balsu pasako ir aš apsidžiaugiu, kad blogiau jau nebebus. Bet Dieve, kaip aš suklysti, nes jis pakelia mane už pečių ir pradeda vilkti link sandėliuko, kurio apačioje yra rūsys. Ir tada aš suprantu, kad jis mane vėl uždaris.

- Ne, prašau, nereikia, aš daugiau nenuklysiu nuo kiemo!
Pradedu maldauti jo, bet jis lyg manęs negirdi, toliau tempia ir net neketina sustoti.

- Taip tu daugiau tikrai nenuklysi.
Jau galvojau, gal pasigailės manęs, juk ir taip jau gavau, bet tada nuskamba žodžiai, kurie mane privertė numirti.
- Nes daugiau iš rūsio neišeisi.