Kaip surasti meilę ( Baigta)

27.Gabrielius.

Tai pats baisiausias mano girdėtas klyksmas. Mano širdis sustoja plakusi. Saulė. Mano miela, mylima Saulė. Dieve, kiek skausmo ir nevilties. Po galais.

- Šūdas!
Mane paleidžia Dantė ir aš nieko negalvodamas metuosi prie Saulės.

Apsikabinu ją, jaučiu kaip ji dreba, virpa visas kūnas, ji toliau šaukia. Nežinau ką daryti... Tik žinau, kad reikia ją iš čia išnešti.

Pakeliu ją, o ji toliau virpa, tačiau apsikabina mano kaklą ir jos rauda šiek tiek nusilpsta, nes ji įsikniaubia į mano kaklo linkį. Einu kolidoriumi, reikia ją nuraminti. Išėjęs iš rūsio patraukiu prie baro. Mane pamatęs barmenas iš kart supranta ko noriu, todėl tik linkteli ir nuseku paskui jį į VIP zoną. Jis atidaro vieno kambario duris ir praleidžia mus, pats uždaro duris ir pasišalina lyg niekur nieko. Iškart prietemoje prieinu prie sofos ir atsisėdęs laikau glėbyje Saulę. Ji toliau rauda, tik jau nebešaukia. Glostau jos nugara ir raminu.

- Ššš... Viskas bus gerai. Jis daugiau tavęs nenuskriaus...
Ji toliau verkia. Velnias. Taip ir maniau, kad jai nereikia su juo susitikti. Užmušiu jį, pats pasmauksiu savom rankom ir žiūrėsiu kaip pakrato kojas. Niekada nenorėjau būti žudiku, tačiau kadangi jau esu toks, tai tikrai jo nepasigailėsiu. Man kuriant senarijų kaip jį nužudau, kažkas pasibeldžia į duris.
- Ko?
Suriaumoju, nejau koks kvailys nori lyst dabar. Atsiveria durys ir pro plyšį įkiša galvą Dantė.

- Viskas gerai?
Račiau atsakymo nereikia, girdisi tik Saulės kūkčiojimas ir to pakanka. Nieko nėra gerai. Jis tik pažiūri į mane, linkteli ir išeina. Šūdas. Aš tikrai turėjau užkirsti tam kelią. Jis prikalbėjo jai visokio šūdo.

Nežinau kiek praeina laiko, tačiau po truputį jos kūkčiojimas aprimsta ir kvėpavimas susinormalizuoja.

Tada staiga ji atsitraukia nuo manęs ir pasižiūri tuščių žvilgsniu. Ne! Ne! Nebeliko tos merginos kuria pamilau, nebeliko ugnelės akyse.

- Man viskas gerai.
Ji nulipa nuo manęs. Dar tokios jos nesu matęs. Ji tarsi kitas žmogus, kuris nebeturi jausmų. Velnias. Kas čia ką tik nutiko?! Kaip ją vėl prikelti...

- Nereikia apsimetinėti.
Ji tik gužteli petimi, bet emocijų jokių neberodo. Po galais, tai dar blogiau nei manau.
- Žinai, kad jis prikalbėjo visokio šūdo, tai nėra tiesa. Jam protas pasimaišęs.
Tvirtai sumurmu, o ji tik steiblijasi į mane, tačiau akyse jokių pasikeitimų.

- Nesvarbu.
Jos abejingumas mane žudo. Norisi ją gerai papurtyti. Ne jau ji tikrai patikėjo, kad yra kalta, kad jis ten?! Jis ten, nes yra nesveikas, pašlemėkas, skriaudė ją ir neaišku ką dar padarė jos motinai ir meilužiui.
- Parvešk mane į savo namus. Nenoriu jo daugiau matyti.
Balsas tarsi be gyvybės. Aš sugriežiu dantimis, bet šiuo metu, jai nebereikia daugiau barnių. Teik to, kai nurims pasistenksiu, kad sugrįžtų mano mėlynakė.

- Gerai.
Paimu jos ranką, kuri šalta lyg ledas. Ji pasižiūri į mūsų sunertas rankas, tačiau neištraukia jos. Ačiū Dievui ji bent jau mane prisileidžia. Išsivedu ją iš klubo ir įsodinu į automobilį. Po gerų dvidešimties minučių jau kylame liftu į namus. Saulė daugiau neištaria nei žodžio. Tylėjo visą kelią, man skaudu ją tokią matyti. Tačiau nenoriu jos šiuo metu spausti, matau, kad pasakyti tėvo žodžiai ją paveikė labiau nei maniau...

- Pagaliau jūs čia.
Almos balsas pasiekia mus, vos tik atsidaro lifto durys. Ji puola prie išbalusios Saulės, apsikabina ją, tačiau mano ir Almos nusivylimui, ji tik leidžiasi apkabinama, tačiau neatsako tuo pačiu. Alma pasižiūri į mane, tačiau aš tik papurtau galvą. Negaliu pasakyti prie jos ką jos pašlemėkas tėtukas prišnekėjo.
- Jėzus kokia tu šalta, eime prileisime tau vonią.
Ji pasisukusi nusiveda ją į kambarį. Aš jau ruošiuosi jas sekti, tačiau Alma papurto galvą ir aš sustoju. Gal tikrai jas palikti vienas? Suskambęs telefonas nebeleidžia rinktis. Išsitraukiu jį, skambina Dantė, todėl iškart pakeliu.

- Ką daryti su juo?
Iš kart prie reikalo eina jis. Tik dabar atitolus nuo Saulės sugrįžta pyktis ir keršto troškimas. Sugriežiu dantimis, visi scenarijai kaip jį nužudau vėl sukasi galvoje.

- Tuoj būsiu.
Nelaukęs atsakymo padedu ragelį. Vėl įlipęs į liftą nusileidžiu į garažą. Ilgai negaiždamas laiko pasiekiu klubą. Palikęs prie įėjimo automobilį einu tiesiai į rūsį. Man taip niežti delnus, kad nematau nieko tik kaip traiškau jo kaulus ir jo gyvybė užgęsta. Jei jis galvoja, kad patirtas smurtas čia kol jis buvo jam sukėlė daug skausmo, tai dabar pajus tai ko niekada nenorėtų patirti. Mane pamatęs Dantė tik ištiesia ginklą.
- Man jo nereikia, šį kart susitepsiu rankas.

- Esi tikras?
Kiek suglumęs nužiūri.
- Gal truputį atvėsk?
Kiek tyliau priduria. Aš suurzgiu.

- Ne.
Jis truputį dvejoja, bet praleidžia mane ir atidaro duris. Jonas sėdi pririštas prie kėdės, lūpą šiek tiek prakirsta, kraujas truputį sukrešęs. Šypteliu, Dantė irgi neatsilaikė, geras draugas. Jis pakelia akis ir pamatęs mane, kiek susiraukia, tačiau atgauna savitvardą ir išsišiepia.

- Ir tu nori man trenkti?
Jis nusijuokia.
- Nieko naujo...
Toliau vaiposi.

- Netrenksiu...
Nusišypsau, jis kiek sutrinka, tačiau kostelėjęs, apsimeta ramus.
- Aš tau sulaužysiu visus kaulus ir tu melsi Dievo, kad mirtum greitai...
Jo žvilgsnis pasikeičia, pagaliau matau baimę ir tada dar labiau išsišiepiu.
- Tačiau, tokiam išgamai kaip tu mirtis greitai neateis...
Pagaliau, jis pradeda bijoti, o aš jaučiuosi kaip danguje, euforija ir adrenalinas mane taip džiugina, kad net suvirpu iš malonumo. Šiaip visą gyvenimą grauždavausi dėl nužudymo, nepatiko atimti kitam gyvybę, tačiau dabar... Dabar jaučiu tokia palaimą, kad net šiek tiek išsigąstu, bet tik akimirkai.

- Nieko tu man nepadarysi...
Kiek neužtikrintai sušunka mano auka. Man taip knieti jį pakankinti.

- Kodėl taip galvoji?
Specialiai nutaisau kiek nekalta miną ir apžiūriu nagus. Kolkas rankos švarios, tačiau nebeilgai...

- Dėl Saulės, aš jos tėvas, nieko tu man nepadarysi.
Jau kiek atsigavusiu ir kiek net įžūlesniu balsu atkerta.

- Pamiršti vieną faktą.
Jis kiek susiraukia, užtęsiu pauzę, man taip patinka ji kankinti. Šūdas, senai taip nesijaučiau. Monstras manyje pabudęs ir pasiruošęs veikti. Nusišypsau.
- Tu ne jos tėvas.
Suriaumoju, jis tik susigūžia. O taip, man patiks jį kankinti. Ir net manau, kad išduos paslaptį, ką padarė Saulės motinai.

- Nnneišdrįsi...
Sumikčioja Jonas. Negaliu, kaip viduje visas verdu. Kai prieš tai jį mušiau ir bandžiau išpešti kas kaip, nebuvau atsipalaidavęs, galvojau, kad Saulė man neatleis jei jį tikrai užmušiu, bet dabar... Dabar jau jam niekas nepadės.

Prisitūmiu šalia buvusią kėdę ir atsisėdu, kad jis matytų mano akis. Pasilenkiu ir paėmęs už piršto jį sulaužau. Tas trakštelėjimas mano demonui patinka. Jo klyksmas geriausia melodija mano ausims.

- Nemesk man iššūkio, nes aš dar tik pradėjau...
Jo veidas perkreiptas iš skausmo ir paklotas prakaito lašiukais.
- Tu melsi, kad tave nužudyčiau.

- Prašau...
Virpančiu balsu sušnabžda. Akyse pasimato ašaros. Gerai. Labai gerai.

- Ko tu prašai?
Šis menkysta nuskriaudė Saulę, atskyrė nuo motinos, viso pasaulio ir dar prašo pasigailėjimo.
- Žinai, tokiems kaip mes pasigailėjimo nėra.
Paimu kitą ranką ir vėl sulaužau vieną pirštą. Ši kart jo riksmas persunktas didesnės agonijos.

- Mmaldauju...
Išsteni vyras, tačiau jo maldų mano demonas negirdi, jis tik džiaugiasi pagaliau ištrūkęs į laisvę. Aš jau nebevaldau kūno, jis pats viską daro. Girdžiu jo pasikūkčiojimą.

- Išduosiu paslaptį, šios sienos nepraleidžia garso, tavęs niekas negirdi... Mirsi vienas, už savo nuodėmes.
Jo kūnas dreba.

- Ko tu nori?
Vos sukužda išbalusiu veidu.

- Aš?
Jis linkteli.
- Aš norėjau, kad neskaudintum jos, bet tu jai prikalbėjai daug negražių dalykų.
Cakteliu liežuviu.

- Tu ją myli.
Nustebusiu balsu konstatuoja faktą. Aš jam nieko neatsakau. Nors nelabai ir yra ką sakyti.

- Ne tavo reikalas.
Vis dėlto lepteliu.
- Šiandien tu man atskleisi visas likusias paslaptis.
Matau, kad ketina ginčytis.
- Gal tavęs tada pasigailėsiu ir leisiu mirti kiek greičiau ir ne taip skausmingai.
Išsišiepiu. Jis tik nurija seiles.

O taip, man bus smagu...