Kaip surasti meilę ( Baigta)

42. Saulė

Pabundu nuo beldimo į duris. Man skauda galvą ir nieko nenoriu matyti. Todėl ignoruoju beldimą ir toliau bandau snausti.

Neabejoju jog tai arba Meilė arba Elza...

- Dukra...
Išgirdusi tėvo balsą labai nustembu ir iškart pasikeliu iš lovos.

- Tuoj.
Sušunku ir neriu į vonios kambarį.
- Gal nepastebės...
Tyliai sau sumurmu pasižiūrėjusi į veidrodį. Naktį beveik nemiegojau. Vis galvojau apie senelės pasakyta žinią, kad Gabrielius nevedęs.
- Negalvok apie jį!
Sudraudžiu save ir apsivilkusi chalatą dar perbraukiu ranką per plaukus.

Mane užlieja nerimas. Motiejus beveik niekada ryte neateina pas mane. Kažkas nutiko...

Pripuolu prie durų ir jas atvėrusi aikteliu, nes jis atrodo prastai, lyg kaip ir aš nebūtų beveik miegojęs. O Dieve! Kažkas tikrai nutiko. Jis šypteli, bet tai akių nepasiekia.

- Labas brangioji, nepyk, kad pažadinau.
Jo balsas švelnus, bet truputį nervingas.

- Kas nutiko? Močiutei viskas gerai?
Iš kart prisimenu kokia ji prislėgta išėjo iš mano kambario ir man pasidaro negera. Viešpatie, jei jai kas per mane nutiko, aš sau niekada neatleisiu.

- Ne, mamai viskas gerai.
Pamatęs mano turbūt išbalusį veidą greit išberia jis.
- Tik...
Jis giliai įkvepia.
- Noriu, kad po pusvalandžio nusileistum papusryčiauti. Noriu su tavim apie kai ką pakalbėti.
Tik dabar pastebiu, kad jis su vakarykščiais drabužiais. Jėzus, kas vyksta?!

Jis paseka mano žvilgsnį ir liūdnai šypteli, suburba kažką panašaus, kad ir jam reikia pasiruošti ir apsisukęs palieka mane vieną.

Mano nervai pasiekia vėl aukščiausią tašką. Vakar jis buvo toks laimingas, o dabar... Po to skambučio jis pasikeitė ir man darosi vis neramiau... Dieve, tikiuosi jam viskas gerai? Gal kas darbe? Bet jis nori pakalbėti su manim... Sudrebu visa, tikiuosi ne apie Gabrielių.

- Nebūk juokinga.
Pasišaipau iš savęs ir einu greit ruoštis.

Palendu po dušu. Iki dabar man tai didžiausias malonumas. Dievinu stovėti po srove ir kai vanduo nuplauna visas mintis. Užsimerkiu ir bandau atpalaiduoti raumenis.

Bet prieš akis iškyla prisiminimas, kai Gabrielius mane pamylėjo savo duše. Tai ką jaučiau su juo buvo magiška ir... Stop!
Bandau nuvyti tuos prisiminimus. Tai praeitis! Jis tenkino tik kūniškus geidulius, žaidė su manimi...

Nusipurtau ir išlipusi einu rengtis. Dabar net ten ramybės neradau.

Susitvarkiusi leidžiuosi į valgomąjį. Jame jau girdžiu prislopintus tėvo ir senelės balsus. Jie apie kažką tyliai šnabždasi ir man tai visai nepatinka.

- Labas rytas.
Šypsodamasi pasisveikina Elza ir tada mano tėvas ir senelė pakelia galvas ir nervingai susižvalgo. Man net plaukeliai pasišiaušia, bet stengiuosi to neparodyti. Gal viską tik įsivaizduoju?

Prisėdu šalia močiutės ir įsidedu kelis gabalėlius vaisių, ji tai pamačiusi susiraukia, bet ačiū Dievui nekomentuoja ir mes tylėdami valgome. Nors pasižiūrėjus į mus, tai atrodo prastai. Visi tik stumdome maistą lėkštėje. Mano širdis daužosi ir nerimas vėl ima viršų. Negaliu daugiau laukti...

- Tėti...
Tyliai sukuždu ir jie abu sustingsta. Jaučiama tokia didelė įtampa, kad man net baisu pasidaro.
- Apie ką norėjai pakalbėti?
Pati stebiuosi savimi, kad balsas beveik nedreba, nors paslėptos rankos po stalu virpa.

Jis meta greitą žvilgsnį į Meilę ir man pasirodo, kad jis pyksta ant jos. Dieve, kas čia vyksta. Tada jis nukreipia dėmesį į Elzą.

- Elza, gal galėtum mus palikti vienus...
Maloniai kreipiasi jis į ekonomę ir šioji linktelėjusi pasišalina.