Kaip surasti meilę ( Baigta)

52. Saulė

- Mes jau namie.
Sumurma Motiejus ir švelniai paglosto mano ranką. Pakeliu galvą ir matau, kaip atsidaro mūsų namų kiemo vartai. Už vairo sėdi Dantė ir vis dairosi aplink.

- Oho, čia gražu...
Susižavėjęs jis nusišypso per galinio vaizdo veidrodėlį. Aš jam atsakau tik menku šypsniu.

Senelei viskas gerai ir ji jau sparčiai sveiksta, dėl jos mažai dabar nerimauju, bet Gabrielius... Čia jau kita kalba. Stengiuosi valdytis ir jiems neparodyti kaip man skaudu. Nes prie ligoninės durų, kol laukiau, kad atvairuotų Dantė automobilį sutikau vieną personą. Rebeka.

Jos išsišiepęs veidelis man šmėžuoja prieš akis visą kelią. Taip norėčiau riebiai nusikeikti.

- Tau viskas gerai?
Sunerimęs paklausia tėvas, kai išlipame iš automobilio. Jo akyse matau nerimą, todėl stengiuosi susiimti.

- Taip.
Automatiškai atsakau ir šypteliu tikiuosi įtikinamai. Dieve, nenoriu jiems kelti nerimo dar ir dėl savo nesveiko pavydo. Jis prisimerkęs nužvelgia mane ir abejoju, kad patikėjo, bet daugiau nieko neklausinėja.

Vos tik įžengiame į namus, mus pasitinka susijaudinusi Elza.

- Oj, mergaite, ar viskas gerai? Kaip Meilė?
Jos balsas švelnus, bet truputį virpa ir man suspaudžia širdį. Žinau, kaip ji myli mano senelę.

- Pavojus jau praėjo. Jei viskas bus gerai, manau po kelių dienų galės grįžti į namus.
Ji lengviau atsidūsta ir pasiūlo mums eiti į valgomąjį pavalgyti.
- Tėve, jei galiu, labai noriu į vonią ir pailsėti.
Noriu pabūti vieną ir susidėlioti mintis.

Jis linkteli ir jie su Dante patraukia į valgomąjį. Aš pavargusi užlipu laiptais ir uždariusi savo kambario duris iš kart nusirengiu drabužius. Man reikia dušo ir tada lova.

Duše pasileidžiu beveik karštą vandenį, kuris tikiuosi atpalaiduos mano raumenis. Bet mintys vis krypsta į Rebeką. Jos žodžiai mane glumina. " Jis mane pasikvietė". Ir tą jos šypsena pilna pasitikėjimo... Dieve, ne jau jis vėl kažką žaidžia? Ar galėtų po visko ką mums teko patirti?

Atsidūstu. Pavydas yra pats blogiausias jausmas pasaulyje. Jis pasėja abejones kurios ėda mane. Ne! Turiu pasitikėti juo. Jis dėl manęs rizikavo savo gyvybe. Jis tame angare apsuko mane, kad pats priimtų kulką nuo tėvo.

Juk sakė, kad mane myli. Tarp jų nieko nebuvo. Kartoju sau tai visą laiką kol atsigulu į lovą. Lovoje vis blaškausi ir nerandu sau vietos. Susierzinusi išlipu iš jos ir apsirengiu. Gal vis dėlto reikia pavalgyti, ar paprašyti Elzos firminės arbatos, kad užmigčiau.

Nusileidusi į apačią randu tik Dantę tingiai drypsantį ant kėdės šalia stalo. Vos tik užeinu jis iš kart atsistoja.

- Kodėl nemiegi?
Jis suglumęs mane nužvelgia.
- Prisėsk.
Jis rankos mostu parodo į šalimais stovinčią kėdę ir pats vėl atsisėda.

- Nesimiega...
Jis tik linkteli ir daugiau manęs nekalbina. Įsidedu jau atvėsusio maisto į lėkštę ir bandau valgyti, bet mintys sukasi apie tai ką jiedu gali veikti palatoje ir man dingsta visai apetitas.

- Žinai, ši daržovė nekalta, kad tau kažkas negerai...
Tik tada susivokiu, kad vis badau vargšą agurką ir įsivaizduoju, kad tai Rebeka. O Dieve! Atsistūmiu nuo stalo ir atsistojusi pradedu žingsniuoti. Dantė sukryžuoja rankas ant krūtinės ir laukia kol pratrūksiu ir aš pasiduodu.

- Mačiau Rebeka.
Vos išpjaunu šiuos žodžius.
- Ji... Ji...
Pradedu mikčioti ir jaučiu kaip kraujas verda venose.
- Jis mane išprašė iš ligoninės, kad galėtų su ja susitikti!
Pradedu šaukti ir negaliu sustoti.
- Ji jo žmona. Ar tariama žmona... Nesvarbu, jie buvo dvejus metus kartu. Aš dabar tik galiu galvoti, ką jie veikia vieni palatoje ir noriu ką nors nužudyti!
Aš lieju savo emocijas, o Dantė tik įdėmiai manęs klausosi.
- Žinau, kad jis sakė, kad mane myli. Dieve, dėl manęs jis tik ir guli ligoninėje... Bet jis anksčiau žaidė su manimi!
Jis iškelia ranką ir aš sustoju.

- Tu juo nepasitiki?
Jis kilsteli antakį ir stebi mane keistu žvilgsniu.

- Taip. Ne. Nežinau.
Atsidūstu ir atsisėdu.
- Žinau, kad jis mane išgelbėjo du kart. Žinau, kad jis man kažką jaučia...
Jis prunkšteli ir dabar aš laukiu paaiškinimo iškėlusi antakį.

- Kažką jaučia...
Nusijuokia jis, bet pamatęs mano rimtą veidą užtyla.
- Ak, tos moterys...
Jis atsidūsta ir nukreipia akis pro langą.
- Jūs nematote akivaizdžių dalykų. Pirma jis ne kažką jaučia, o myli tave kaip išprotėjęs. Jis dėl tavęs apskritai kvėpuoja...
Kažkaip liūdnai jis tai pasako ir man suspaudžia širdį.

- Ką turi omenyje?
Tyliai sukuždu ir jis vėl pažvelgia į mane.

- Bijau, kad jei ne tu, jis būtų jau senai po žeme. Jis pats tai sau būtų padaręs. Jis jau ėjo tuo keliu, bandžiau jį protinti, bet nesėkmingai.
Nuo jo tiesaus atsakymo man pašiurpsta oda ir prisėdu šalia.
- Jis kartais elgiasi kaip vaikas ir priima neteisingus sprendimus, bet jis su tavimi niekada nežaidė. Nežinau, ką tu įsivaizduoji ir kodėl taip galvoji, bet vieną galiu pasakyti, kad jis gyvas tik dėl tavęs.
Aš sėdžiu sustabarėjusi ir bandau suvokti jo žodžius. Jei tai tiesa? Prisimenu kai Gabrielius sakė, kad viską ką padarė, tai darė dėl manęs. Mano galvoje praskrieja visos mūsų praleistos akimirkos, tik jos dabar nuspalvintos kitomis spalvomis. Kaip jis į mane žiūri, kaip mane liečia, ką man sako...

- O Dieve.
Suvaitoju. Kodėl leidau tai harpijai įlysti į galvą?!
- Bet Rebeka...
Užtylu kai suvokiu, kad jis net buvo su ja dėl manęs. Jis aukojosi dėl manęs.

- Jam yra niekas. Nežinau kodėl jis ją pasikvietė, bet abejoju, kad iš malonumo. Manau jis nori su ja viską išsiaiškinti ir baigti visus galus, kad galėtų būti su tavimi.
Mano akyse pradeda kauptis ašaros, bet bandau laikytis. Kokia aš kvaila!

- Ačiū...
Jis atsistoja ir žengia žingsnį link išėjimo.

- Jis geras žmogus ir nusipelno būti laimingas, net jei pats tuo netiki...
Jo žodžiai pakimba ore kai jis uždaro duris.

- Žinau.
Atsakau tuštumai. Kaip galėjau juo abejoti?! Pavydas man užtemdė akis ir jau senai. Aš visus du metus galvoju, kad jis su kita ir yra laimingas. Bet tai tik spektaklis, skirtas apmulkinti kitus.

Taip supykstu ant savęs, kad net sudrebu ir sugriežiu dantimis. Greit atsistoju ir pasileidžiu paskui Dantę. Jis išgirdęs mane sustoja kolidoriuje.

- Manau vykstame atgal.
Išsišiepęs atidaro duris ir aš nusijuokiu.

- Nesuprantu, kodėl anksčiau tavęs bijojau...
Jis pavarto akis ir atidaro duris.

Priėjusi pakšteliu jam į žandą ir jis nurausta. Tai sukelia man šypseną. Raustantis Dantė yra kažkas nuostabaus.

- Nagi, eime vaduoti tavo princo iš drakonės nasrų.
Aš vėl nusijuokiu.

Po pokalbio jaučiuosi užtikrintai ir žinau, kad Gabrielius kaip ir aš mylime vienas kitą. Ir kažkokios Rebekos to nesunaikins.

- O taip...