Kaip surasti meilę ( Baigta)

44. Saulė

Negaliu savim patikėti! Ką aš sau galvojau?!

- O Dieve!
Suvaitoju ir apsisukusi einu į vonios kambarį.

- Saule, viskas gerai.
Jo ramus balsas priverčia mane sustoti.

- Viskas blogai!
Sušunku apimta įsiūčio. Pykstu ant jo, ant savęs. Ką aš padariau?! Kaip jis gali sakyti, kad viskas gerai?!
- Tai katastrofa.
Jis atseka iš paskos ir paėmęs už rankos atsuka į save. Jo akyse matau pyktį.

- Nedrįsk! Tai kas tarp mūsų įvyko buvo tobula!
Pro sukąstus dantis iškošia. Aš stoviu apstulbusi.
- Aš myliu tave, tu būsi mano žmona. Dėl nieko nesigailiu.
Aš stoviu ir negaliu patikėti tuo ką jis sako.

- Paaiškink, kaip galiu būti tavo žmona, jei ją turi.
Pasitraukiu nuo jo, kad jis negalėtų manęs toliau blaškyti, nors tai mažai padeda. Jis tik su trumpikėmis ir man prieš akis atsiveria jo visas kūnas. Mane visada jo piešiniai ant kūno kažkaip keistai veikia. Akims nuklydus ant jo krūtinės pastebiu, kad jo tatuiruotė, riaumojantis liūtas, pasikeitusi šiek tiek, aplink ją tarsi saulės spinduliai. Jis paseka mano žvilgsnį.

- Tai kaip tu... Aš viduje esu tas liūtas, bet aplink mane esi tu. Esi mano galvoje ir širdyje.
Nuo jo žodžių mano širdis pradeda plakti greičiau, pakeliu akis ir jis mane stebi.
- Aš dėl tavęs noriu būti kitu žmogumi, noriu būti geresnis.
Jis atsidūsta.
- Geriau atpsirenkime ir nusileidžiame į apačią, nes nesimylėjau dvejus metus, o dabar nežinau kaip sustoti.
Jis nužvelgęs mane apsisuka.
- Jėzus suteik man stiprybės.
Tyliai sau sumurma. Mane jo žodžiai nustebina.

- Kaip suprasti?
Seku paskui jį.

- Neliečiau jokios kitos moters po tavęs, ko čia nesuprasti.
Piktai suriaumoja jis.
- Būk gera apsirenk, nes neatsakau už save.
Tyliai sumurma ir aš pasiduodu.

- Gerai.
Piktai atkertu, kaip vaikas užsispyręs ir rengiuosi.

- Apsisuk.
Kai užsivelku suknelę Gabrielius prieina prie manęs ir aš pavarčiusi akis padarau ko jis prašo. Jis suradęs užtrauktuką jį užtraukia, bet pirštais perbraukia per mano visą nugarą. Mano kūnas reaguoja kaip visada ir nenorėdama suvirpu. Jis sukikena ir priglunda prie manęs iš nugaros. Jaučiu, kad jis ir vėl susijaudinęs.
- Tu taip velniškai gerai kvepi...
Jis nosimi perbraukia per kaklą, aš truputį pakreipia galvą, kad jam lengviau būtų prieiti.
- Tavo odos skonis lyg sukurtas vesti mane iš proto.
Lūpomis ir liežuviu jis žymi tik jam vienam žinoma kelią. Iš manęs ištrūksta aimana ir aš pati dar labiau prie jo priglundusi pasitrinu užpakaliu, dėl ko jis suurzgia ir atšlija.
- Eime į apačią ir taip ilgai užtrukom, stebiuosi kaip niekas dar neatėjo...
Aš kelis kartus giliai įkvepiu ir bandau suvaldyti savo besidaužančią širdį.

- Visą gyvenimą man ir įsakinėsi?
Nežinau kodėl noriu jam pasipriešinti, bet negaliu suvaldyti savyje viešpataujančių jausmų. Esu pikta, susijaudinusi, pasimetusi... Man sukasi galva nuo patirtų išgyvenimų.

Jis susiraukęs stebi mane, tada šypteli ir kažką sau po nosimi nusikeikia. Priėjęs apkabina mane ir greit pabučiuoja. Bet vos tik spėju jį apkabinti, jis ištrūksta ir atsitraukęs piktai žiūri.

- Turėsime galybę laiko pakalbėti apie tai kaip aš tau įsakinėju, bet manau eime į apačią.
Apsisukęs atidaro duris.
- Nes jau pasiekiau ribą.
Suburba lyg sau ir neatsisukęs išeina į kolidorių.

Pastoviu kelias akimirkas ir piktai atsidususi seku paskui jį.

- Oooo...
Valgomajame likusi tik senelė.
- Jūs greiti.
Jos balse girdimas linksmumas, man sukelia dar didesnį pyktį.

- Kur Motiejus?
Ramiai pasako Gabrielius ir prisėda šalia Meilės, aš stoviu netoli durų ir nežinau, kas mane apsėdo, bet tai dar labiau mane suerzina. Sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir piktai spiginu į juos akimis.