Kaip surasti meilę ( Baigta)

29.Gabrielius

Mėšlas. Kažkoks košmaras.

- Kur ji?
Po galais, užmušiu visus tuoj.

- Baik tampyti plaukus, tuoj plikas liksi.
Suirzęs Dantė vaikšto iš vieno kabineto kampo į kitą.
- Jie ją suras. Aš abejoju, kad ji kur toli nuklydo.
Bet abu suprantam, kad jis tik mala liežuviu. Ji viena, sušiktam mieste, kurio nepažįsta. Ji nepažįsta žmonių, yra baisiai naivi ir per gera... Suaimanuoju ir dar pešteliu plaukus.

- Šūdas.
Atsistoju, nebegaliu daugiau sėdėti ir laukti. Mano fantazija šiuo metu labai laki ir man nepatinka kai įsivaizduoju ją pasiklydusią ar koks šūdžius bando ją pasinaudoti. Suurzgiu. Pasiimu nuo kėdės švarką ir einu iki lifto.

- Palauk. Kur susiruošiai?
Susiraukęs nužiūri mane Dantė, nervinasi kažkaip jis perdaug, bet šiuo metu neturiu laiko analizuoti dar ir jo sušiktus jausmus.

- Kaip tai kur?! Einu jos ieškoti. Nebegaliu daugiau sėdėti nei sekundės.
Spaudau iškvietimo mygtuką kaip išprotėjęs, nors suprantu, kad nuo to greičiau jis tikrai neatvažiuos.
- Nagi, po galais!

- Gal apsiramink. Nemanau, kad tau gerai išeiti iš namų, ji gali grįžti.
Ramiai kaip vaikui kurį reikia nuraminti aiškina. Kaip koks tėvas... Net nusipurtau.

- Gerai, Alma yra ir ją pasirūpins.
Matau nepritarimą jo akyse.
- Klausyk, negaliu sėdėti ir laukti kol ji ten kažkur pasiklydusi viena mieste.
Nenoriu, kad jai kas blogo nutiktų, to neatlaikyčiau. Bijau net pagalvoti, kas būtų, jei jai kažkas atsitiktų...

Tačiau nežinau, ar mano maldų klauso Dievas ar velnias, tačiau lifto durims atsidarius sustingstu. Jame ji. Mano rugiagėlių akių savininkė. Tokia trapi ir gležna. Mūsų akys susitinka ir jose matau savo baimę ir kartu ateinantį palengvėjimą suvokus, kad jai viskas gerai. Ji čia.

- Saule...

- Gabrieliau...

Abu puolame į vienas kito glėbį, ji užšoka ant manęs ir kojomis apsiveja aplink juosmenį. Dieve kaip gera ją laikyti, užuosti jos kvapą. Kaip reikės gyventi kai turėsiu ją paleisti...

- Tu čia...
Sušnabždu į jos plaukus ir juos paglostau.

- Aš čia...
Taip pat sušnabžda mano akių šviesa. Jos nebuvo gal tik valandą. Bet ta nežinomybė kur ji yra ir ar jai viskas gerai man prilygo visai amžinybei.
- Kol kas...
Jos žodžiai mane pribloškia. Kaip suprasti? Ji palieka mane? Kas čia vyksta? Nieko nesuprantu. Atsitraukiu nuo jos ir pažvelgiu į jos akis. Ji nuleidžia kojas ir atsišlieja nuo manęs. Akyse matau kaltės šešėlį. Man visa tai nepatinka.

- Kol kas?
Pro sukąstus dantis iškošiu. Ji krupteli ir nuleidžia akis.

- Paliksiu jus vienus.
Išsteni Dantė.
- Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.
Dar žvilgteli į Saulę ir pasišalina.

Liekame vieni. Ji mindžikuoja ir vengia akių kontakto. Kažkas pasikeitė. Asile, aišku pasikeitė, prisipažinai, kad esi sušiktas žudikas. Atrodo, tas apsikabinimas buvo tik impulsas, nieko nereiškia, bet nuo to lengviau nepasijuntu...

- Gal paaiškinsi tą kol kas? Nes nelabai suprantu.
Stengiuosi būti kantrus ir ramus. Nors viduje visas virpu ir esu piktas. Kam jai viską pasakiau, kam įsileidau ją į savo pasaulį, kuriame esu šūdo gabalas. Kuris žudo tokius pat šūdo gabalus kaip aš... Nusisuku, nenoriu jos akyse matyti paniekos ir neapykantos, gana, kad pats savęs nekenčiu. Norėčiau, kad ji mane mylėtų, bet manau, jau ir tai praeitis, gal taip dar ir geriau. Išsiskirti bus lengviau, nebus nuoskaudų ir ašarų. Nors dėl to mirsiu viduje, bet už nuodėmes jau ir taip esu miręs.
- Eime į kabinetą.
Jos nelaukdamas einu tiesiai į kabinetą, jaučiu jog ji seka paskui mane. Šūdas. Kodėl viduje jaučiu, kad tai pabaiga? Juk pats to norėjau, planavau ją palikti. Pasirūpinti jos gyvenimu toli nuo savęs. Bet... Dabar kai tai jaučiu, širdyje atsiveria tuštuma ir skausmas. Praleidęs ją pirma uždarau duris.

- Gabrieliau...
Ji atsisuka į mane, balsas liūdnas. Ne... Ne... Nenoriu pabaigos. Velnias.
- Mums reikia pasikalbėti.
Balse jaučiu ir baimę. Nejau ji manęs bijo? Aišku prisipažinau, kad esu žudikas, bet juk jos niekada nesu nuskriaudęs. Nors gerai pagalvojus atėmiau nekaltybę, uždariau šiuose apartamentuose ir niekur neišleidau... Ką gi nesu geresnis nei jos sušiktas tėtukas, kuris ją laikė tamsiame rūsyje.

- Manau man reikia išgerti.
Ji tik linkteli ir mane praleidžia prie baro. Įsipilu viskio per du pirštus į taurę ir iš karto išgeriu. Jis nudegina gerklę, bet man tas skausmas patinka. Palaukiu minutę, bet jaučiu, kad tiek neužteks mūsų lauktam pokalbiui. Nieko nelaukęs vėl prisipilu ir noriu jau vėl išgerti, bet sustabdo Saulės ranka.

- Nereikia gerti.
Jos švelnus balsas ir rankos prisilietimas išmuša mane iš pusiausvyros. Pažvelgiu į jos akis ir matau vėl ta šilumą kurią visada matydavau. Dieve, kaip to noriu. Noriu jos akyse matyti meilę ir prisirišimą. Noriu, kad ji būtų mano. Visada. Amžinai. Tokios mintys mane supurto. Negaliu ilgiau laikytis atstumo padėjęs stiklą prisitraukiu ją prie savęs ir neleisdamas nieko pasakyti užvaldau jos lūpas savosiomis. Velnias, kaip gera... Ji kaip asmeninis mano narkotikas, kartą paragavęs negaliu sustoti ir dozes norėčiau tik didinti.

Iš pradžių ji lyg ir bando neatsakyti laiko lūpas suspaustas, bet vėliau pasiduoda ir atveria mano liežuviui kelią. Abu suaimanuojame, mano susijaudinimas remiasi į jos pilvą. Šūdas. Jai jos nepaimsiu čia ir dabar tai turbūt mirsiu. O dangau, ką aš apgaudinėju, bet kuriuo atveju aš jau miręs, nes kai jos nebeliks mano gyvenime aš būsiu pasmerktas kančioms ir sielos mirčiai. Pats menkai suvokdamas kas vyksta pasodinu ją ant darbo stalo. Atsitraukiu, kad pažvelgčiau į jos nuostabias akis, kurios dabar rodo tokia pačią aistrą, kuri manau atsispindi ir manosiose. Po perkūnais.

- Aš geidžiu tavęs.
Sukuždu ir žiūriu į jos patamsėjusias iš aistros akis.

- Aš ir...
Sušnabžda ji. Man daugiau kartoti nereikia. Puolu vėl jos lūpas kaip išprotėjęs. Ji atsako su tokiu pačiu įkarščiu ir viskas pasimiršta, liekame tik mes ir ši nepakartojama akimirka.

Nuvelkiu jos palaidinę ir puolu prie jos krūtų lūpomis, o rankos leidžiasi žemyn ir suradusios džinsų saga atsega, atitraukia užtrauktuką. Šiek tiek pakeliu jos užpakalį, kad numaučiau kelnes su trumpikėmis. Rankos randa kelią iki jos vaginos. Ten palietus ji suinkščia. Velnias. Ji tokia drėgna ir pasiruošusi. Mano mergaitė. Dieve kaip ją myliu...

- Tu niekada manęs nenuvili.
Sumurmu atsitraukęs nuo jos krūtų. Nebetverdamas daugiau atsitraukiu ir atsisegęs kelnes ištraukiu savo jau pasiruošusį penį. Vėl prisitraukiu ją ir nutaikęs neriu į jos gelmes. Šūdas. Kaip visada taip sušiktai tobula būti joje.
- Ilgai netversiu.
Suaimanuoju ir pradedu ritmiškai judėti. Saulė neatsilieka ir taip pat prisideda prie mūsų kūnų ritmo.

- Aaa...
Sušunka ji. Žinau, kad ir jai nedaug reikia. Jos kojos įsitempia ir aš padidinu tempą.

- O taip, nagi mažyte.
Ji vėl sušunka mano vardą ir aš užvaldau jos lūpas. Jaučiu kaip ji pasiekia viršūnę ir pats pasileidžiu paskui ją. Velnias... Abu suglaudžiame kaktomis ir bandome atgauti kvapą.
- Šūdas.
Vėl pamiršau apsaugą. Kas per mėšlas?! Kodėl niekada negaliu galvoti viršutinę galva kai esu su ja. Ji susiraukia.

- Kas negerai?
Dusliu balsu dar vis atgaudama kvapą šiaip ne taip išlemena Saulė.

- Apsauga.
Daugiau nieko nesugebu atsakyti. Ji aikteli ir mane šiek tiek atstumia.

- O Dieve.
Suveblena ir rankomis užsidengia veidą.
- Taip neturėjo nutikti.
Nuleidusi rankas ji pakelia akis į mane ir man tas žvilgsnis visai nepatinka. Kažkaip nuojauta kužda, kad tai bus kažko pabaiga. Ne... Ne...
- Mes turėjome pasikalbėti.
Suvirpa ji. Nušoka nuo stalo greit užsitempia kelnes, drebančiomis rankomis užsitraukia radusi maikutę.
- O Dieve...

- Man visa tai nepatinka. Kas nutiko? Kur tu buvai?
Stengiuosi būti kantrus ir ramus, nors viduje visas virpu.

- Aš...
Ji užsikerta, aš net pašiurpstu. Kas jai galėjo nutikti? Staiga ji pakelia į mane savo nuostabias akis, kuriose pradeda žvilgėti ašaros. Šūdas.