Kaip surasti meilę ( Baigta)

46. Saulė

- Viešpatie, tu atrodai kaip angelas.
Švelniai sukuždu Meilė.

Aš vėl apsisuku aplink save prieš veidrodį ir šypteliu. Vilkiu balta suknelę, kuri prigludusi išryškina figūrą, vizualiai atrodau dar aukštesnė ir liesesnė. Ji siekia žemę ir net truputį velkasi grindimis. Plaukus palikau palaidus, tik viršuje užsidėjau diademą, atrodau kaip princesė.

- Pasakysi kodėl liepei išsirinkti baltos spalvos suknelę?
Turbūt jau dešimtą kartą klausiu, bet ji tvirtai laikosi savo ir nieko man nesako. Nors aš jau įtariu, kad kažką sugalvojo Gabrielius. Jei jis man pasipirš priklaupęs ant kelio, turbūt numirsiu iš laimės.

Dieve, kodėl aš tokia naivi? Vėl neriu stačia galva į jausmų sūkurį. Jis viską paaiškino daugmaž ir pasakė, kad mane myli... Ar tai gali būti tikra? Ar šį kartą neliksiu su sudaužyta širdimi?

- Mums jau laikas vykti.
Atsistojusi senelė vėl nužvelgia mane ir jos akys pasidaro vandeningos.
- Aš turiu tau kai ką.
Ji liepia sekti paskui ją.

Mes paliekame mano kambarį ir ji vedasi mane į savo. Vos tik užeiname į vidų ji patraukia prie esančio seifo ir iš jo išima raudonu aksomu padengtą dėžutę.

- Kas tai?
Smalsiai paklausiu. Ji jau man yra davusi kelis papuošalus ir jie visi buvo begalo gražus.

- Tai kažkas seno ir mėlyno...
Nerišliai kažką panašaus sumurma. Aš susiraukiu, nes nesuprantu ką ji turi omenyje.

Ji atidaro dėžutę ir man net kvapą užgniaužia. Tai grandinėlę su medalionu. Tokio gražaus dar nesu mačiusi. Jis pailgas, viduryje ryškiai mėlynas akmuo, panašus į ašaros formą, o aplink jį kaip balti perliukai.

- Jis...
Nerandu tinkamų žodžių jį apibūdinti...

- Tobulas, beveik kaip tu. Nagi apsisuk.
Paklūstu jai ir ji jį užsega. Atsisukusi matau, kaip ji bando valdytis ir neverkti.

- Jei tau gaila su juo atsisveikinti, tai...
Ji priglaudžia pirštą man prie lūpų.

- Ne, brangioji...
Tyliai sukužda ir švelniai paglosto skruostą.
- Tiesiog esu labai laiminga. Negalvojau, kad galėsiu tai padaryti.
Ji liūdnai šypteli.

- Ką padaryti?
Sumikčioju ir ji sukikena.

- Atiduoti šį medalioną. Tai tavo senelio dovana man, mūsų svarbiausia dieną.
Jos žvilgsnis nutolsta.
- Jis sakydavo, kad šis deimantas, kaip mano akys.
Ji vėl nukreipia žvilgsnį į mane.
- Kaip ir tavo tėvo ir tavo...
Jaučiu kaip akis aptraukia migla ir tuoj verksiu. Paliečiu kabantį medalioną.

- Ačiū, aš jį labai branginsiu.
Tyliai sukuždu ir ji mane apkabina. Aš ją taip pat tvirtai apkabinu.

Taip prastovime keletą akimirkų, tada ji atšlija.

- Viskas, negalima graudintis.
Ji pasivėdina ranka veidą ir akyse atsiranda linksmumas.
- Dabar eime, nes net neabejoju, kad tavasis princas nenustygsta vietoje.
Aš sukikenu.

- Tai vis dėlto tai jo sumanymas.
Šypteliu, kai vaidindama nekalta užsidengia burną ir suklapsi blakstienomis.
- Kur važiuosim?
Kai įsėdame į automobilį paklausiu senelės, bet ji gužteli petimi.

- Aš pati nežinau, tik žinau, kad kelias ilgas. Reiks vykti beveik porą valandų.
Ji dėl to susiraukia. Jai nepatinka ilgos kelionės automobiliu, nors keliaujant beveik negirdėjau priekaištų.

- Ką jis sumąstė?
Turbūt paklausiu pati savęs, nes Meilė bukai spoksau pro langą ir atrodo paskendusi savo prisiminimuose. Giliai atsidūstu.

Jis kalbėjo apie vedybas, bet juk negalėtų taip greit visko suorganizuoti? Ar galėtų? Varge, tas laukimas išves mane iš proto.