Kaip surasti meilę ( Baigta)

62. Saulė

Negaliu patikėti, kad tai pagaliau įvyko...

Tai mūsų naujieji namai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis norės gyventi atokioje fermoje ir taip joje gerai jausis. Tarsi gimęs būti fermeriu.

- Vaikeli, pasislėpk nuo saulės, jau vakar nudegei.
Aš tik pavartau akis. Jei seniau galvojau, kad Meilė griežta ir reikli, tai ji dabar muša visus rekordus. Kiekvieną mano žingsnį mato ir reguliuoja ir nors tai kartais erzina, žinau, kad ji linki tik gero.

- Gerai, gerai...
Nusileidžiu jai ir palendu po terasos stogu, bet vistiek akimis seku ką veikia Gabrielius. Jis dabar be marškinių krauna šieno kitkas ir tai mane taip įjungia, kad ką toliau burba senelė net negirdžiu. Nors jis visada pasižymėjo puikia išvaizda, bet darbas ūkyje jam pridėjo dar daugiau žavesio... Daugiau raumenų... Jaučiu, kad tuoj pradėsiu seilėtis...

Mano vyras lyg jausdamas, kad jį stebiu pakelia galvą ir pažvelgia į mūsų pusę. Nors skiria atstumas ir negaliu tiksliai pasakyti koks jo žvilgsnis, bet mane išmuša raudonis ir dar labiau susijaudinu.

- Dieve, jūs kaip paaugliai...
Išgirstu dar senelės atodūsius ir ji įeina į namų vidų palikdama mane vieną.

Ilgai negalvojusi pasileidžiu per kiemą prie Gabrieliaus.

- Mažute... Aš visas prakaituotas.
Vos tik jį apkabinu jis sukužda, bet tvirčiau mane apkabina kiek tik leidžia jau gerokai atsikišęs pilvukas. Aš pakeliu galvą ir kai mūsų akys susitinka viskas aplinkui išnyksta, liekame tik mes.

Jo žvilgsnis patamsėja ir žinau, kad jis nori, tai ko noriu ir aš. Apsižvalgusi suprantu, kad esame vieni, todėl imu jo ranką ir tempiuosi į daržinę, kurioje yra patalpa mūsų visų juokais vadinama jo kabinetu. Jame yra darbo stalas, kelios kėdės ir begalės spintelių, kuriose pilna dokumentų susijusių su fermos reikalais. Kai tik apsigyvenome jis čia praleido pirmus kelis mėnesius, bet dabar kai fermoje einasi gerai, jis praleidžia daug laiko padėdamas lauke keliems darbininkams.

Įtraukiu jį į vidų ir vos durims užsidarius puolu vėl prie jo. Jis pasitinka mane ir kilstelėjęs pasodina ant stalo, o pats įsitaiso tarp mano kojų.

- Aš tavęs velniškai noriu.
Vos atgaudama kvapą sumurmu ir sulaukiu jo juoko tarp bučinių.

- Aš nesiskundžiu... Man patinka, kaip nėštumo hormonai tave veikia.
Jis nusėja mano kaklą bučiniais ir leidžiasi žemyn atsegdamas vis daugiau suknelės sagučių. Mano rankos juda link jo kelnių užsegimo.

- Greičiau.
Sugriežiu dantimis, kai jis vilkina laiką ir rezga preliudijas. Man jų nereikia, jaučiu, kad kelnaitės šlapios jau dabar.

- Ramiau, mano rugiagėlių mergaite.
Jis nusijuokia, bet paklūsta mano norui ir atsitraukęs atsega savo kelnes ir išlaisvina jau pasiruošusią varpą.

Aš tai pamačiusi suaimanuoju, nes trokštu jo savyje ir greitai. Jis lyg perskaitęs mano mintis laiko negaišta ir kilstelėjęs trumpai mane numauna mano kelnaites. Tada grįžta atgal tarp mano kojų ir vienu taikliu judesiu pripildo mane.

- O Viešpatie!
Sudejuoju, kai pagaliau jaučiu jį savyje. Tai toks nepakartojamai geras jausmas, kad sudejuoju dar kelis kart, kol jis pradeda judėti.

- Velnias!
Suvaitoja jis ir pradeda judėti dar greičiau.

Padidinęs tempą nuneša mudu į palaimos būseną. Po orgazmo jaučiuosi soti ir atsipalaidavusi, užmerkiu akis ir padėkoju aukščiausiajam už tokią laimę.

Aš pagaliau esu laiminga. Tai mūsų naujas gyvenimas, kuriame nėra melo ir apgavysčių, nėra smurto ir beprasmių mirčių.

- Apie ką galvoji?
Pažadina iš minčių Gabrieliaus švelnus balsas. Jis paglosto mano skruostą ir aš atmerkiu akis. Jis šypsosi ir laukia mano atsakymo.

- Myliu tave...
Sukuždu ir jis palenkęs galvą, suglaudžia mūsų kaktas.

- Aš nežinau, kodėl Dievas manęs pagailėjo ir atsiuntė tave pas mane, bet visą gyvenimą būsiu jam dėkingas.
Jis trumpai nutyla ir atsitraukia.
- Tu esi mano visas pasaulis ir džiaugiuosi, kad galim gyventi kitokį gyvenimą.
Jo žvilgsnis nukrypsta į mano pilvą.
- Liko tik mėnesis kai susitiksim su mūsų vyruku ir esu laimingas, kad jis negyvens tokio gyvenimo kaip aš.

Ir jis pabučiuoja mane ir įrodo, kaip ir likusį gyvenimą, kad myli mane ir esu jam viskas.