Kaip surasti meilę ( Baigta)

12.Saulė

Čia tamsu ir šalta, atsiduoda drėgmę ir pelėsiu. Aš vėl rūsyje. Tik šį kart aš žinau, kad sapnuoju, todėl man nebaisu. Žinau, kad netrukus ateis Gabrielius ir išgelbės mane. Bet jis neateina... Aš baigiu sušalti, jaučiuosi išsekusi, o jis vis nesirodo, kodėl jis neateina? Pradedu bijoti, kad jo nesulauksiu, pirmą kartą bijau, kad tikrai galiu numirti...

- Jis ateis, jis ateis...
Vis kartojo sau. Apsikabinu kelius ir pradedu linguoti. Jis negali manęs palikti, juk aš priklausau jam. Jis tikrai ateis.
- Jis ateis!
Sušunku ir prabundu. Atsisėdu ir bandau atgauti kvapą, baimė, kad jis neatėjo, man labai nepatinka. Apsidairau ir suprantu, kad jo nėra kambaryje. Pašoku iš lovos ir bėgu į vonios kambarį, jame irgi tuščia, nubėgu į drabužinę, ten irgi tuščia.
- Jis negali manęs palikti, jis bus gal virtuvėje.
Pasileidžiu link durų, bet suprantu, kad esu nuoga. Greit grįžtu į drabužinę ir pasičiupusi marškinius juos užsimetu, eidama bandau užsisekti sagas. Randu vakarykščių drabužių krūvoje kelnaites, greit jas užsimaunu ir pasileidžiu link virtuvės. Atidarau virtuvės duris ir sustigstu, nes ten nieko nėra.
- Alma! Alma! Gabrieliau!
Šaukiu, bet atsakymo nėra. Jie mane visi paliko...

Suklumpu ant grindų ir pradedu verkti, kaip aš gyvensiu be jų. Bet staiga girdžiu balsus kitame kambaryje, pasileidžiu link garso. Atidarau duris o už jų kambarys pilnas knygų, o viduryje stovi didelis pianinas. Apsidairau ir pamatau kampe stalą už kurio sėdi tas šiurpokas Dantė. Jis pakelia galvą ir pasižiūri į mane, aš pašiurpstu, visai nesitikėjau jo čia pamatyti, jis man kelia baimę, nežinau kodėl, bet jis man nekelia pasitikėjimo.

- Gerai, viso.
Jis į kažkokį daiktą pasako ir padeda jį ant stalo. Tada atsistoja ir artinasi prie manęs. Aš iš visų jėgų stenguosi neišsiduoti, kad jo bijau, kažkodėl galvoju, kad jam negaliu parodyti, kad esu silpna.
- Sveika, mes taip ir neturėjome progos susipažinti. Aš Danielius, bet visi vadina Dante.
Jis ištiesia ranką į mane, aš nedrąsiai paspaudžiu ją. Man tylint jis toliau kalba.
- Tu Saulė?
Aš linkteliu.
- O tu gerai atrodai, neveltui Gabrielius pametė galvą.
Jis man mirkteli ir eina atgal atsisėsti už stalo. Nelabai suprantu ką jis tuo nori pasakyti. Bet man nesvarbu, aš noriu tik Gabrieliaus.

- Kur Gabrielius?
Sukaupusi visą drąsą išsteniu šiaip ne taip man svarbiausią klausimą. Jis mane nužiūri, bet aš stengiuosi nesigūžti ir nesislėpti.

- O aš netinku?
Patempia lūpą kaip mažas vaikas ir tai taip juokingai atrodo, kad prunkšteliu.
- Na va, pagaliau. Ledai pajudėjo. Girdėjau, kad esu nelabai gražus ir manęs bijai.
Truputį surimtėja jis, o aš susigėstu ir nuleidžiu galvą, pradedu ražyti rankas.
- Šūdas.
Krupteliu, jis tai pastebėjęs vėl tyliai nusikeikia.
- Nenorėjau tavęs išgąsdinti ar nuliūdinti. Dažnai visi manęs bijo ir t.t. O gyvenant mūsų gyvenimą tai padeda.
Aš pakeliu galvą ir susiraukiu, kaip tai gali padėti kai tavęs bijo.
- Mums reikia, kad mūsų bijotų.
Aš tik sutrikusi žiūriu ir vistiek nieko nesuprantu.
- Gerai, žodžiu klausei kur tavo princas ant balto žirgo?
Koks dar princas?
- Gabrielius.
Į mano nebylų klausimą atsako ir prisidega cigaretę. Aš žiūriu kaip jis grakščiai išpūčia dūmus ir nužiūrinėja mane. Tai mane glumina, nepatinka kaip jis apžiūrinėja mane, todėl apsikabinu save tarsi saugodamasi. Jis atsikrenkščia. - Jis...

- Kokio velnio?
Dantei nespėjus atsakyti į kambarį įžengia Gabrielius. Tada jis pakelia galvą ir pamatęs mane sustigsta. Aš nieko negalvodama bėgu prie jo ir užšoku ant jo. Jis kiek susvirduliuoju, bet išsilaiko ant kojų ir apkabina taip pat mane.
- Saule.
Jis sušnabžda man į plaukus ir įkvepia, tarsi uosdamas mane. Aš irgi mėgaujuosi jo kvapu. Man taip gera jo glėbyje, o dar maniau, kad jis mane paliko.

- Gabrieliau.
Aš viską pamiršusi pabučiuoju jį į lūpas. Jis atsako ir mes ragaujame vienas kitą tarsi nieko pasaulyje daugiau nebūtų, tarsi niekas neegzistuotų. Bet mus pertraukia atsikosėjęs Dantė.

- O Dieve, gal susiraskit kitą kambarį? Ar man išeiti?
Jis nusijuokia. Mes tarsi nuplikyti atšokome vienas nuo kito, abu vos gaudome kvapą, bet Gabrielius pirmas atsitokėjęs perlieja draugą tokių žvilgsniu, kad aš net pašiurpstu, jis man toks visai nepatinka.

- Užsikrušk!
Suriaumoja Gabrielius ir aš krupteliu, nežinau ką tai reiškia, bet jaučiu nieko gero. Bet kažkodėl Dantė visai jo neišsigąsta, o tik nusijuokia.

- Su mielu noru, paskolinsi ją?
Parodo pirštu į mane. Tada lyg per migla matau, kaip Gabrielius šoka link Dantės ir taip šiam vožteli, kad net pačiai suskausta. Dantė nukrenta nuo kėdės ir pasitraukia toliau nuo įsiutusio Gabrielius.
- Žmogau, tai tik pokštas. Šūdas, vėl sulaužei nosį.
Jam iš nosies pradeda bėgti kraujas, o aš matydama tokį vaizdą pradedu drebėti. Gabrielius šnopuoja ir gniaužo kumščius, žinau, kad bando susiimti.

- Kas čia dabar?!
Surinka iš kažkur atsiradusi Alma.
- O Dieve.
Užsidengia burną Alma ir puola prie savo sūnaus. Nuo stalo prigriebia nosinaičių dėžutę ir pradeda valyti Dantės nosį. Šiek tiek apvalusi atsisuka į mus ir piktai pasižiūri į Gabrielių, tada pamato mane ir žvilgsnis sušvelnėja, bet vėl jos akys grįžta prie Gabrieliaus.
- Saule, gal galėtum mus palikti vienus. Nueik į virtuve, gal arbatos pasidaryk ar užkąsk ko nors.
Ji labai švelniai tai pasako, nors akimis laido žaibus toliau į Gabrielių. Aš dar vis drebėdama linkteliu ir pasisukusi žvilgteliu į Gabrielių, kuris dabar lyg grįžęs iš transo pamato mane visą virpančia. Lyg nori kažką pasakyti, bet nedrįsta, tik žiūri atgailaujančiomis akimis. Aš nuleidžiu akis ir pasileidžiu bėgti link virtuvės. Tik ją pasiekusi suprantu, kad mano skruostai šlapi.

- Vėl apsiverkiau...
Lyg subaru save, kodėl esu tokia jautri, tik kažkas negero įvyksta ir aš iš kart apsipilu ašaromis.
- Negaliu pasirodyti silpna.
Greit nusišluostau akis ir einu prie spintelės, iš jos pasiėmusi stiklinę, prisileidžiu iš kriauklės šalto vandens ir dideliais gurkšniais ją išgeriu. Jaučiu kaip drebulys aprimsta ir pradedu kvėpuoti normaliai. Girdžiu šūksnius iš to kambario kuriame juos palikau. Alma visada atrodė gera, bet dabar jos balsas girdisi garsiausiai, žodžiu nelabai suprantu, bet jaučiu abu gauna pylos nemažai. Kažkaip juos įsivaizduoju dar kaip mažus vaikus, kurie gauna beržinės košės, ta mintis mane pralinksmina. Bet tik trumpam, nes tada ateina suvokimas ir baimė dėl to, kad nieko negirdėjau apie tėvą. Labai nerimauju dėl jo, tikiuosi jam nieko blogo nepadarė, nes kai dabar pamačiau ką padarė Gabrielius Dantei, o jis juk jo draugas... Bijau pagalvoti ką jis galėjo padaryti mano tėčiui, kuris mane nuskriaudė...
- Palauk, jis vakar sakė, kad jį užmuš.
Užsidengiu veidą.
- Ne, Gabrielius negalėtų to padaryti, jis negali būti žudikas.
Pradedu purtyti galvą, jis geras, gal kiek nervingas ar panašiai, bet jis negalėtų nuskriausti kito žmogaus. Bet tada kažkoks viduje balselis primena, kad ką tik mačiau, kaip jis savo draugui trenkė. Vaikštant nuo vienos spintelės prie kitos ir kramtant nagus, nusprendžiu, kad jis negali būti toks žiaurus.
- Jis geras ir taškas. Be to baisiai gražus, todėl negali nieko blogo padaryti.
Įtikinusi pati save, šiek tiek nurimstu ir atsisėdu ant kėdės prie stalo. Gal galėčiau pasidaryti arbatos, ji tikrai nuramintų mane. Atsistoju ir einu iki viryklės, bet suprantu kad nieko nepešiu, nes nemoku naudotis.
- Tu tikra nemokša.
Net vandens užvirti negaliu. Supykusi ant savęs vėl atsisėdu atgal į savo vietą ir padedu galvą ant stalo ir užsidengiu rankomis ausis. Nebenoriu girdėti tų riksmų.
- Galvok apie gražius dalykus, tu esi ne čia Saule.
Iškart iškyla vakarykščio įvykio akimirkos kai mes buvome su Gabrieliumi. Kaip buvo gera ir nuostabu, tokių potyrių gyvenime nesu jautusi. Nors po vakar šiek tiek skauda apačioje. Užsisvajojusi net nepajaučiau, kai kažkas įėjo į virtuvę tik pajaučiau rankas ant pečių ir pašokau iš vietos.

- Atleisk, nenorėjau išgąsdinti...