Kaip surasti meilę ( Baigta)

16.Saulė

- Alma, nėra jis toks.
Piktai pasakau ir pasigailiu. Ji verkia, o aš už stoju savo širdies kankintoją. Ji vienintelė su manim buvo gera ir nieko neslėpia.
- Atleiskite, prašau neverkit.
Pripuolu prie jos ir apsikabinu. Ji tik dar labiau raudoti pradeda. Nejau taip ją įžeidžiau?
- Alma, maldauju, neverkit.
Pati pradedu graudintis.

- Oj, vaikeli, nereikia atsiprašinėti.
Ji pakelia galvą ir pasižiūri savo protingom ir sunerimusiom akim.
- Dieve, kokia tu gera.
Atsisuka į Gabrielių ir priduria.
- Per gera...
Piktai pridūrusi paglosto mano skruostą ir apsisukusi išeina į kolidorių. Aš dar kurį laiką stebiu jos tolstantį siluetą, kol jis pradingsta už durų. Atsisukusi matau palinkusį Gabrielių, kuris nepakelia galvos tik tampo plaukus.

- O ji teisi. Aš esu gyvulys.
Labai tyliai sušnabžda jis, bet aš išgirstu. Jis atsidūsta.
- Ryt tave nuvešiu atgal, bet be tėvo.
Pernelyg ramiai dar prideda. Ne to norėjau. Susiraukiu.

- Kodėl be jo?
Stengiuosi kuo pikčiau paklausti, nenoriu vėl ištižti ir pulti jam ant kaklo. Jis toks gražus ir taip traukia mane, kad man net baisu. Šalia jo viską pamirštu, man niekas daugiau neegzistuoja. Viešpatie, kaip jo pasiilgau...

- Nes aš taip pasakiau.
Jis užtikrintai tai pasako, o man atvimpa žandikaulis. Kas čia per atsakymas?

- O kas tu esi, kad tai nuspręstum?
Pro sukąstus dantis vos neišrėkiu jam. Jis pakelia galvą ir abu žudom vienas kitą žvilgsniu. Aš sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir pakeliu viena antakį. Provokuoju jį, bet man tai patinka. Jis beveik suurzgia ir staiga atsikėlęs įveikia mus skiriantį atstumą.

- Neerzink manęs!
Sušunka man beveik į veidą. Jis taip arti, galiu paliesti jo tobulą veidą, bet valdausi. Jo akys dega pykčiu, bet jose matau ir dar kai ką, ko negaliu įvardinti, bet panašiai jos atrodė, kai mes mylėjomės.

- Arba kas?
Atstatau smakrą ir metu jam iššūkį. O jis pradeda net šnopuoti. O man taip linksma senai nebuvo. Jis griebia man už rankų ir gana stipriai suspaudžia. Atrodytų turėčiau išsigąsti ar panašiai, bet jo visiškai nebijau.

- Tu nežinai, ką aš galiu padaryti, neprovokuok liūto manyje, nes skaudės.
Vos valdydamasis išspaudžia.

- Ar labai?
Sušnabždu prie jo veido. Jis atleidžia gniaužtus ir prisitraukęs sujungia mūsų lūpas. Bučinys laukinis ir nevaldomas. Jo lūpos atakuoja manasias, aš jam nepasiduodu ir atsakau su tokiu pačiu įniršiu. Iš mano lūpų ištrūksta dėjonė, o jo liežuvis pasinaudojęs proga užkariauja mano burną. Jo rankos keliauja mano kūnu, kol nusileidžia ant užpakalio, tada pakelia už jo ir mano kojos tarsi instinktyviai apsikabina jo liemenį. Gabrielius priremia mane prie sienos, aš suleidžiu nagus į jo nugarą, tada viena ranka pakylu ir pešteliu plaukus. Jis suurzgia ir toliau atakuoja mano lūpas. Mes ragaujame vienas kito, tarsi būtume nesimate daugybę metų, sustojame tik pritrūkę oro.

- Šūdas.
Atrėmęs kaktą į mano kaktą užsimerkia Gabrielius. Dieve, kaip jo buvau pasiilgusi, kaip reiks gyventi be jo?!
- Ką tu su manim darai?! Aš negaliu tau atsispirti. Velnias.
Atsitraukia, nuleidžia mane ant žemės ir pradeda vaikščioti po kambarį.
- Tu griauni visus mano planus! Tu varai mane iš proto! Per tave laužau visus sau duotus pažadus!
Šūkaudamas vis skėsčioja rankomis.
- Aš išprotėsiu. Prisiekiu greitu metu mane reiks užsidaryti į beprotnamį.
Toliau plūstasi jis, o aš baigiu atsigauti, kvėpavimas grįžta į normalų.

- Ne tu vienas eini iš proto.
Jis sustoja ir pakelia akis į mane. Gal galvoja, kad juokauju? Bet aš tikrai irgi išprotėsiu dėl jo. Tik jis manyje pažadina tą laukinę ir nevaldomą aistrą. Mes abu žvelgiame vienas į kitą ir bandome suprasti, kodėl ta trauka tokia didelė ir nevaldoma. Jis pirmas nusuka akis ir nuėjęs atsisėda už stalo. O aš pastebiu du paketėlius. - Kas tai?
Jis paseka mano žvilgsniu ir susiraukia. Greit juos paėmęs įmeta į pirmą pasitaikantį stalčių.

- Niekas, tau nebūtina žinoti.
Kiek sutrikusiu balsu atsako ir vengia akių kontakto. Kas čia buvo?

- Neatrodo, kad niekas...
Priėjusi prie jo bandau atidaryti stalčių, bet jis užstoja man jį ir neleidžia atidaryti.

- Gal gana šiai nakčiai tampyti mano nervus?!
Iškošia pro sukąstus dantis. Aš atsitraukiu, jis atrodo, net atsidūsta. Ten kažkas negero, jaučiu tai, todėl kai jis jau galvoja, kad aš pasidaviau greit atidarau stalčių, išimu tuos paketėlius ir pasileidžiu bėgti.
- Šūdas. Saule!
Šaukia jis ir bando pasivyti, bet aš daug greitesnė ir pasiekusi kambarį uždarau duris ir užsirakinu.
- Atidaryk tas prakeiktas duris!
Pradeda trankyti jas, jaučiu, kad jos ilgai gali neatlaikyti.

- Pasakyk kas čia?
Sumurmu, tikiuosi išgirdo. Jis toliau daužo duris. Darosi neramu, kodėl šie paketėliai jam tokie svarbūs.
- Gabrieliau.
Jis sustoja daužęs ir laukia turbūt ką toliau pasakysiu.
- Pasakyk kas tai nes juos išpilsiu.
Prasideda vėl bruzdesys kitoje pusėje ir lyg urzgimas.

- Traukis nuo durų, nes aš tikrai įeisiu, o tada tu pasigailėsi!
Jis man grasina? Na to jau per daug, susinervinusi apsisuku eit į vonios kambarį.

- Pats prisiprašei.

- Nedrįsk nieko daryt.
Staiga jis baigia daužyti.
- Saule.
Aš toliau tyliu, bet smalsumas auga su kiekviena minute, kas čia per milteliai.
- Ar girdi mane?
Vėl pradeda trankyti duris, todėl aš apsisprendžiu ir einu į vonios kambarį. Uždarau duris ir padedu tuos paketėlius ant kriauklės krašto. Viena paimu ir atidarau, pasilenkiu ir bandau iš kvapo suprasti kas tai galėtų būti, bet netyčia pritraukiu į nosį ir pradedu čiaudėti.
- Ką ten po velnių darai?!
Girdžiu kaip riaumoja jis ir jau pralaužia vienas duris. Nesusilaikau ir vėl nusičiaudžiu, kas čia dabar, jaučiu kaip apleidžia jėgos ir pradeda suktis galva, bet tai trunka gana trumpai, nes staiga viskas pasikeičia. Jaučiuosi labai gyvybinga ir linksma, pradedu kikenti.
- Saule!
Toliau girdžiu kaip Gabrielius šūkauja, o jo nervai turbūt tuoj nebeatlaikys.

- Ramiau liūtuk.
Nesusilaikau ir pradedu juoktis. Kažkodėl vėl pauostau tų miltelių ir vėl pritraukiu per nosį. Šį kart jaučiu dar didesnį poveikį, tik galva svaigsta labiau, todėl atsirėmiu į kriauklę.

- Ką tu pasakei?! Atidaryk suknistas duris! Nejuokinga visiškai!
Toliau purkštauja jis, o aš visai įsijaučiu ir nebevaldau savo juoko, kuris primena labiau isteriją.

- Kas čia per milteliai? Nuo jų taip gera ir linksma.
Vos atpažįstu savo balsą.

- Ką tu darai?!
Jis visai nebesivaldo, durys vos laikosi.
- Tu juos uostai?!

- O tai juos uostyti reikia?
Pasmalsauju, nors jau lenkiuosi vėl pauostyti. Kažkoks kipšiukas man liepia toliau uostyti. Todėl beveik visą paketėlį suuostau ir dabar nelabai gera pasidaro. Pakerta kojas ir aš nukrentu prie kriauklės ant kelių.
- Man sukasi galva.

- Saule, nebandyk daugiau uostyti, negalima, tai narkotikai.
Jaučiu kai jo balsas pasikeičia, jis tampa nervingas ir išsigandęs.
- Būk gerutė ir atidaryk duris.
Jis nebedaužo durų, aš bandau atsikelti ir atidaryti duris, bet kūnas neklauso. Dabar linksmumas dingsta ir pradedu verkti.
- Saule!

- Negaliu...
Vos išskiemenuoju žodį.

- Šūdas. Laikykis mažute.
Jis išspiria duris ir iškart atsitupia prie manęs. Paima už galvos ir žvelgia į akis.
- Ką tu padarei?
Labai švelniai paklausia.

- Aš norėjau pauostyti, kas tai per kvapas ir įkvėpiau...
Jis pasižiūri į likusius likučius paketėliuose ir susiraukia.

- Tu tiek suuostei?
Matau vėl vos laikosi nepratrūkęs. Aš tik linkteliu.
- Šūdas! Velniai griebtų!
Jis paima mane ant rankų ir pradeda nešti mane, aš tik apsikabinu jo kaklą ir jaučiu kaip ateina miegas.
- Nedrįsk užmigti! Neprarask sąmonės.
Tačiau aš jau negaliu, akių vokai tokie sunkūs, todėl aš užsimerkiu.

- Kas nutiko?
Girdžiu persigandusi Almos balsą.

- Perdozavo... - tik Almos aikštelėjimą dar išgirstu ir panyru į tamsą...