Kaip surasti meilę ( Baigta)

54. Saulė

Aš tai padariau. Nežinau, nei iš kur tiek pasitikėjimo savimi, nei iš kur tiek pykčio ir drąsos. Bet...

Dieve, kai tik ją pamatau man užverda kraujas ir nebesivaldau. Adrenalinas vis dar pulsuoja po mano venas ir negaliu nurimti.

- Saule, tai tik sumauti pinigai...
Jis vis bando mano kantrybę.

- Aš daugiau nekartosiu. Tu jai nemokėsi!
Surinku apimta įsiūčio.

Kaip jis nesupranta? Neleisiu jam mokėti kažkokiai... Viešpatie, net mintyse negaliu ištarti tų žodžių... O kaip aš ją pavadinau? Paleistuve.

- Mažute...
Švelniai sukužda ir žinau, kad bando mane nuraminti, bet negaliu pasiduoti. Jis ir taip man išgelbėjo gyvybę du kart. Neleisiu jam mokėti pinigų.

- Ne.
Tvirtai atkertu ir jis suurzgęs užsimerkia.

- Gerai. Bet žinok, kad ji nenurims.
Pavargusiu balsu sumurma.

- Gerai, pasitarsiu su senele kaip ją užtildyti.
Jis lyg pasiduodamas linkteli.

- O dabar ateik čia.
Jo akys sublizga ir jau žinau, ką tai reiškia.

- Ne. Aš vis dar pykstu ant tavęs.
Jis sudejuoja.
- Kodėl apskritai ją pasikvietei?
Jis vėl sudejuoja ir man pasidaro neramu, kad jam gal kas vėl negerai, bet kai jis sugriežia dantimis, suprantu, kad turbūt ir pats pyksta.

- Nes norėjau su ja viską išsiaiškinti ir galutinai padėti taškus.
Nesuprantu ar jis pyksta ant manęs ar savęs.
- Nereikėjo man jos čia kviesti, bet tu dabar situacijos tikrai nepagerinai...
Man vėl užverda kraujas.

- Tau atrodo normalu jai mokėti tokius pinigus?! Jei turi jų daug, tai geriau paremk beglobius vaikus ar vienišus senelius, o ne kažkokias...
Užsikertu. Jis sukikena ir aš sugriežiu dantimis.

- Kekšes? Žemos moralės žmonės? Paleistuves?
Jis iš manęs šaiposi?! Aš paraudonuoju iš gėdos, nes tikrai taip ją pavadinau...

- Taip!
Surinku ir jis vėl sukikena, bet akyse vėl spindi geismas.

- Velnioniškai dabar tavęs noriu.
Jis tyliai sukužda ir per mano kūną perbėga šiurpuliukai. Aš užsisuku, kad jis nepamatytų kokį poveikį daro jo žodžiai.

- Gerai, kad guli lovoje ir nieko padaryti negali.
Pasišaipau dabar aš iš jo ir jis atsidūsta.

- Mėšlas. Kaip tai erzina.
Jo balse girdimas apmaudas sumažina mano pyktį. Atsėlina kaltės jausmas, jis juk guli per mane šioje lovoje.

Aš atsidūstu ir ateinu arčiau jo. Prisėdu į šalimais stovinčią kėdę ir paimu jo ranką. Jis spusteli ją ir aš pakeliu akis į jį. Jose dabar matau švelnumą ir tai mane galutinai pribaigia.

- Atleisk, tu apskritai čia tik per mane.
Po mano žodžių jis susiraukia.

- Ką čia paistai?
Jo balse jaučiasi sumišimas.

- Jei ne aš, tai tu negulėtum dabar čia...
Liūdnai sumurmu ir jis nusikeikia, kad net krupteliu.

- Jėzus, jei galėčiau dabar tikrai tau iškraščiau kailį.
Pro sukąstus dantis iškošia.
- Leisk priminti, kad tai mano tėvas šovė, jei ne aš tavęs net nebūtų pagrobę.
Jo akyse matau pyktį ir aš nudelbiu akis į žemę. Jis vėl nusikeikia ir trukteli mano ranką, aš neišlaikiusi pusiausvyros, beveik užgriūnu ant jo.

- Ką tu darai?
Vos sumikčioju, bet jis negaišta laiko atsakyti, prisitraukia mane arčiau ir su kita ranka apglėbia kaklą ir patraukia link savęs.

Mūsų veidus skiria vos keli centimetrai. Abu šnopuojame ir mano akys nevalingai nukrypsta link jo lūpų, kuriose atsiranda šypsena. Bet nespėju nieko daugiau paklausti, kai jis mane pabučiuoja. Iš pradžių tai lyg drugio prisilietimas ir aš jau pradedu nesuvokti kur esu. Bet tada jis pagilina bučinį ir mano lūpos prasiskyria duodamos kelią jo liežuviui. Pati esu susijaudinusi. Nežinau ar nuo adrenalino ar nuo jo artumo.