Kaip surasti meilę ( Baigta)

37. Gabrielius

- Gabrieliau, gal gana?
Tyliai sumurma Dantė, bet aš į jį net nežiūriu. Susisukęs dar viena kokso takelį sutraukiu. Girdžiu per migla kai jis atsidūsta ir išeina.

Gerai, man nereikia sušiktos draugijos. Apskritai man nieko jau nebereikia. Nuo savižudybės mane sulaiko tik noras įsitikinti, kad Saulei viskas gerai ir ji nėra nėščia.

- Velniop juos visus!
Pro sukąstus dantis iškošiu.

Iki Saulės atėjimo į mano gyvenimą nekenčiau visko, bet dabar negaliu pakęsti net savęs.

Jau mėnesis kai jos niekas neranda... Ji tarsi dingo lyg nebūtų buvusi. Turbūt pusę Finikso vyrų jos ieško, bet niekas nėra jos matęs. Sugriežiu dantimis, tai didžiausias mano košmaras. Aš jos taip velniškai pasiilgau, kad baigiu visai išeiti iš proto.

Suskamba mano mobilusis ir pažiūrėjęs į ekraną net sudejuoju.

- Klausau.
Kaip nekenčiu tavęs!

- Labas...
Švelniai sukužda Rebeka.

- Labas.
Ramiai atsakau, nors viduje verdu iš pykčio.

- Ką veiki? Gal galime susitikti?
Koketišku balseliu sučiulba mano Dievo bausmė. Mėšlas. Kaip norėčiau ją pasiųsti velniop, bet prikandu liežuvį. Užsimerkęs mintyse sau kartoju, kad tai dėl jos. Dėl Saulės!

- Šiandien negaliu, bet rytoj per pietus galim susitikti.
Stengiuosi valdytis ir nesugriežti dantimis.

- Gerai, gal naujame restorane, girdėjau ten labai skanios jūros gėrybės.
Nuo jos balso man net plaukeliai pasišiaušia, dar truputis ir bijau, kad apsivemsiu.

- Gerai, ryt ten susitinkam pirmą valandą.
Ir padedu ragelį, nes kantrybė išseko.

Atsiremiu į sofos atlošą ir giliai atsidūstu.  Mano sušiktam tėvui pavyko. Aš su Rebeka oficialiai susižadėjome. Velnias. Tas senas lapinas įviliojo mane į spąstus, bet neilgai... Kai rasiu savo rugiagėlių mergaitę ir ją paslėpsiu ateis jo eros pabaiga.

Prisiekiu viskuo kas man brangiausia, kad jis atsiims už viską. Už sumautą vaikystę, už tai, kad pavertė mane žudiku ir už tai, kad grasino paliesti Saulę.

- Gabi, viskas užknisai!
Suloja vėl sugrįžęs Dantė. Aš pakeliu galvą ir pasižiūriu į jį. Jis atrodo tikrai piktas. Po galais. Žinau, kad jis draugas ir nori man tik gero, bet...

- Man nereikia auklės, kad aiškintum ką galiu daryti ir ko ne...
Sukandęs dantis ištariu ir matau, kaip jo skruoste net raumuo tiksi.

Nespėju net sureaguoti kai jis priėjęs man smogia ir aš nuvirstu nuo sofos. Šūdas. Kas čia ką tik įvyko?!

Jis piktai žiūri į mane, o aš esu lengvam šoke.

- Turi susiimti!
Sušunka jis ir pradeda žingsniuoti po kambarį.
- Žinau, kad situacija sušikta, bet taip nebegalima daugiau!
Toliau putojasi jis, o aš stoviu sustabarėjęs ir pirmą kartą jo nesuprantu.

- Reikėjo man dėl to smogti?
Jaučiu kaip skruostas vienas pradeda tinti. Velniai rautų turbūt bus mėlynė. Sugriežiu dantimis ir piktai spiginu akimis į Dantę.

- Taip!
Suriaumoja jis ir aš tik atsidūstu. Niekas manęs nesupranta. Man visi atsibodo!
- Brolau, tvarkyk savo gyvenimą!
Išrėkia man beveik į veidą, bet akyse matau liūdesį.

- Negaliu...
Tyliai sukuždu ir vėl sudrimbu ant sofos. Jo akyse atsiranda ryžtas ir man tai visai nepatinka. Žinau, kad dabar elgiuosi vaikiškai ir save tik naikinu, bet negaliu pakęsti minties apie gyvenimą su ta gyvate ir dar blogiau apie tai, kad Saulės nebus jame.
- Kam man gyventi? Ką?!
Pro sukąstus dantis iškošiu. Jis piktai tik spokso ir tyli, bet tada pasikeičia jo žvilgsnis ir atsiranda švelnumas.